| Резюме: | Minskui trečiadienį pareiškus, kad Lietuvos pašonėje turėjusios vykti jungtinės Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos „Zapad 2025“ bus sumažintos ir perkeltos į Baltarusijos gilumą, toliau nuo vakarinių šalies sienų, karo ekspertai ir analitikai įvertino, kam skirta ši žinia ir kaip tai keičia Lietuvos saugumo padėtį.
Baltarusijos gynybos ministro Viktoro Chrenino pareiškimo apie pratybų apimties mažinimą laikas beveik sutapo su Lietuvos kariuomenės Gynybos štabo viršininko Remigijaus Baltrėno vertinimu, kad rudenį planuojamos pratybos didesnių karinių grėsmių mūsų šaliai nekels, bei nebus pavojingesnės nei praėjusios „Zapad“ pratybos, vykusios prieš ketverius metus.
Kaip teigia karybos ekspertas Egidijus Papečkys, Rusijos ir Baltarusijos tariamas sprendimas sumažinti pratybų intensyvumą reikšmingai gerina Lietuvos saugumo padėtį, tačiau NATO aljansas išliks budrus, atidžiai stebės, kas vyksta Baltarusijoje, ir bus pasiruošęs reaguoti.
„Grėsmės sumažėjimas tikrai yra didelis, nes prie mūsų sienų nebus sutelkta kariuomenė, bent jau taip teigiama, – portalui Lrytas sakė E. Papečkys. – Bet noriu pastebėti, kad NATO labai atidžiai stebės šį procesą, pasiruošimą „Zapad“ pratyboms ir atitinkamai sustiprins NATO pajėgų dalyvavimą Lietuvoje ir kitose valstybėse, turinčiose sieną su Baltarusija, jeigu tik matys, kad ta grėsmė nors truputėlį didėja.“
E. Papečkys kaip labiausiai tikėtiną priežastį dėl sprendimo sumažinti „Zapad“ apimtis įvardijo nepakankamus Rusijos, kuri šiuo metu prioritetą teikia pastangoms užimti daugiau Ukrainos teritorijų, pajėgumus.
„Viena pagrindinių priežasčių yra tai, kad trūksta pajėgų, Rusija neturi, ką permesti, o Baltarusija pratybose naudoja tik tą dalį, kurią gali panaudoti, nes pratybos Baltarusijai tikrai brangiai kainuoja“, – teigė ekspertas.
Tačiau Maskva, kuri pati iki šiol neužsiminė apie pokyčius dėl „Zapad“ pratybų, pajėgumų stygių greičiausiai maskuoja tariamu įtampos mažinimu tuo metu, kai JAV pamažu senka kantrybė dėl Rusijos nenoro siekti paliaubų ir taikos Ukrainoje, mano E. Papečkys.
|