| Резюме: |
Šiemet Tiberiados bendruomenė mini 40 metų įkūrimo jubiliejų. Jam paminėti išleista knyga „Tiberiada. Pašaukimo žemė“ (iš prancūzų kalbos vertė Ieva Venskevičiūtė, „Magnificat leidiniai“, 2019). Joje rasite bendruomenės brolių ir seserų liudijimus (dar vadinamus „žiedeliais“ pagal šv. Pranciškaus tradiciją, kuris yra vienas bendruomenės globėjų) apie savo pašaukimą ir smagias istorijas, taip pat Lietuvoje padėjusių įsikurti dvasininkų, šeimų, savanorių mintis.
Pratarmės autorius kardinolas Audrys Juozas Bačkis rašė:
„Sekdami apaštalų pavyzdžiu, Tiberiados broliai paliko savo gimtuosius namus ir atvyko į Lietuvą skleisti Evangelijos šviesą, tikėjimo džiaugsmą, padėti šeimoms keliauti šventumo ir meilės keliu, kviesti jaunuolius tapti Kristaus bičiuliais.
Kas turėjo laimės pabūti Tiberiados bendruomenėje, tikriausiai patyrė jų broliškos bendrystės evangelinį grožį, galėjo įsijungti į jų bendrą maldą, džiaugsmingai švęsti Šventąsias Mišias, dalyvauti Eucharistijos adoracijoje, prisiglausti prie kryžiaus ir garbinti Nukryžiuotąjį.
Savo rankomis broliai atnaujino bažnytėlę, sutvarkė gyvenamąsias patalpas sau ir atvažiuojantiems žmonėms: šeimoms, jaunimui. Visur jauti gyvenimo paprastumą, kuklumą, pasitikėjimą Dievo Apvaizda ir džiaugsmą. Tačiau drauge broliai parodo ir misionierišką veržlumą, siekdami užmegzti tikrą santykį su kiekvienu žmogumi, lankydami šeimas, keliaudami – jie tampa keliaujančia į žmones Bažnyčia.
Skaitydami šią knygelę, tarsi persikeliame į šv. Pranciškaus Asyžiečio laikus. Visur mus supa kūrinija, gamta, asilėliai, avelės, balandėliai, išreikšdami paprastumo dvasią ir drauge kviesdami šlovinti Kūrėją Dievą“.
Kviečiame skaityti šios knygos ištrauką, kurioje brolis Vytautas pasakoja apie evangelizaciją šv. Kalėdų išvakarėse:
„Vieną dieną, sėdėdamas greitkeliu riedančiame automobilyje, suvokiau, kiek kelyje sunkvežimių. Kiek vyrų palieka savo šeimas kelioms savaitėms, kad uždirbtų pinigų. Maldoje patikėjau juos Viešpačiui, bet man ramybės nedavė klausimas: „Ką galiu padaryti, kad jiems suteikčiau bent truputį Dievo džiaugsmo?“ Artėjant Kalėdų šventėms, mane aplankė nuostabus įkvėpimas: susitikti su sunkvežimių vairuotojais, kuriems Kalėdų naktį teks praleisti greitkelio poilsio aikštelėje, už keliolikos kilometrų nuo mūsų bendruomenės.
Drauge su broliu kepėju priruošėme sausainių. Sesės nuliejo žvakių. Visomis Europos kalbomis atspausdinome sveikinimą „Su šv. Kalėdomis“, kad kiekvieną pasveikintume gimtąja kalba. Drauge su broliu Mišeliu vakare, po skanios Kūčių vakarienės, iškeliavome į greitkelio poilsio aikštelę. Ten sutikome rusų, italų, lenkų, portugalų, baltarusių, rumunų, ukrainiečių, jiems linkėjome laimingų Kalėdų, kiekvienam jo kalba, dovanojome po žvakę ir kelis sausainius. Kadangi brolis Mišelis moka itališkai, o aš šiek tiek laužytai rusiškai, mums pavyko su visais tais skirtingais žmonėmis pabendrauti. Mūsų apsilankymas tą naktį sujaudino visus, net ir ortodoksus (jie Kalėdas švenčia vėliau) ir netikinčius žmones. Bet patį gražiausią susitikimą Viešpats paliko pabaigai.
Jau nusprendę grįžti, pamatėme dar vieną neaplankytą sunkvežimį. Jame aptikome jauną šeimos tėvą iš Baltarusijos, kuris labai liūdėjo būdamas toli nuo savo žmonos ir trejų metų dukrelės. Kalbėdamiesi su juo sužinojome, kad jis katalikas ir būdamas namie visada eidavo į šv. Mišias. Tad pasiūlėme apsilankyti pas mus, drauge su bendruomene švęsti Kalėdų nakties šv. Mišias. Kiek padvejojęs (nes palikti sunkvežimį su prekėmis ir važiuoti su dviem nepažįstamaisiais nelabai aišku kur, nėra itin išmintinga), jis įlipo į mūsų automobilį ir nuvažiavo į Tiberiadą. Atvykę išgėrėme arbatos, prie mūsų prisijungė sesuo Asta, gerai kalbanti rusiškai. Gražiai praleidome laiką iki vidurnakčio šv. Mišių. Joms pasibaigus ir dar išgėrus arbatos, mūsų draugą viena šeima parvežė iki sunkvežimio. Prieš išvykdamas jis padėkojo: „Labai ačiū, tai buvo pati gražiausia Kalėdų naktis mano gyvenime, jos niekada nepamiršiu!“ Ačiū, Viešpatie, už tokį gražų Kalėdų nakties susitikimą greitkelio poilsio aikštelėje.“
|