„Saugau jus širdyje ir meldžiuosi už jus, brangieji broliai ukrainiečiai“, – sakė popiežius Pranciškus ir pridūrė, kad kartais meldžiasi taip, kaip jį, dvylikmetį, išmokė ukrainietis kunigas ir vėliau vyskupas Steponas Chmilas, kuriam patarnaudavo šv. Mišiose pagal graikų apeigų katalikų liturgiją.
Popiežius, ukrainiečių ganytojai ir Romos kurijos vyresnieji
„Jums dėkoju už jūsų ištikimybę Viešpačiui ir Petro įpėdiniui, už kurią istorijoje dažnai teko brangiai mokėti, ir meldžiu Viešpatį, kad visiems atsakingiems politikams padėtų ieškoti ne dalinio gėrio, kuris galiausiai yra kažko nepaisantis interesas, o bendrojo gėrio. Ir prašau „visokios paguodos Dievo“ (2 Kor 1, 3) sustiprinti tuos, kurie prarado savo brangiuosius dėl karo, kurie savo dvasioje ir kūne nešioja jo žaizdas, kurie turėjo palikti namus ir darbą, rizikuoti dėl žmoniškesnės ateities kitur, toli“, – kalbėjo Šventasis Tėvas ir paminėjo tai, kad kas rytą pradeda ir vakarą užbaigia „ukrainietiškai“ – žvilgsniu į Dievo Motinos ikoną, kurią jam padovanojo Sviatoslavas Ševčiukas, kai paliko Buenos Aires ir išvyko pradėti didžiojo arkivyskupo tarnystės savo Bažnyčioje.
Bažnyčia karo sąlygomis
„Pagrindinis Bažnyčios vaidmuo sudėtingose konflikto sukeltose situacijose yra liudyti krikščionišką viltį“, – pabrėžė popiežius. Ne pasaulio viltį, kuri remiasi tuo, kas ateina ir praeina, dažnai skaido, bet tą viltį, kuri niekada nenuvilia ir įveikia sukrėtimus Dvasios galia. Krikščionišką viltį maitina Kristaus šviesa.
Karas skaudžiausiai smogė silpniems ir pažeidžiamiems
„Todėl, brangūs broliai, manau, sunkiais periodais dar labiau nei taikos metu tikinčiųjų prioritetas turi būti išlikimas vienybėje su Jėzumi, mūsų viltimi“, – tęsė Pranciškus. Jis priminė „kasdienybės herojų“ ir „šventųjų už gretimų durų“ liudijimus: tai paprasti žmonės, kurie į blogį atsakė gerumu, kurie parodė krikščionišką drąsą mylėti priešus ir melstis už persekiotojus: „Jie smurtingame istorijos lauke sodino Kristaus kryžių. Ir subrandino vaisius. Šie jūsų broliai ir seserys, kurie patyrė persekiojimus ir kankinystę, kurie prisiglaudę prie Viešpaties Jėzaus atmetė pasaulio logiką, pagal kurią į prievartą atsakoma prievarta, ir parašė šviesiausius tikėjimo puslapius – jie yra vaisingos krikščioniškos vilties sėklos.“
Kaip šventosios Dievo tautos ganytojus popiežius Pranciškus paragino ukrainiečių graikų apeigų katalikų vyskupus ypač rūpintis trimis dalykais.
Malda, artumas ir ėjimas kartu
Visų pirma turi būti malda, dvasinis gyvenimas. Negali būti pirmesnio rūpesčio. „Tegu visi žino ir girdi, kad esate Bažnyčia su savo tradicijomis, kuri moka kalbėti dvasiškai, o ne pasaulio kalba. Nes kiekvienam žmogui, kuris prisiartina prie Bažnyčios, reikia Dangaus žemėje ir nieko daugiau“, – pabrėžė popiežius.
Jis palygino konflikto Ukrainoje naktį su naktimi Getsemanėje, kai Jėzus buvo suimtas. Jis neprašė savo mokinių gintis ar pulti, bet budėti ir melstis. Tačiau mokiniai užmigo, ir, kai pasirodė Judas su kitais suimti Viešpaties, išsitraukė kardą (žr. Mt 26). Jie nesimeldė ir papuolė į pagundą, pasaulio pagundą: smurtingas kūno silpnumas laimėjo prieš dvasios romumą. Ne miegas, ne kardas, ne sprukimas, tačiau malda ir savęs dovanojimas iki pat galo yra atsakymai, kurių Viešpats laukia iš savo mokinių. Tik šie atsakymai yra krikščioniški, tik jie nutraukia prievartos pasaulyje spiralę.
Po maldos eina artumas, buvimas arti. Tai yra Bažnyčios būdas įgyvendinti savo misiją. Tą naktį Viešpats prašė savo mokinių būti arti, budėti ir melstis. To paties, pasak popiežiaus, Jis prašo ganytojų šiandien – būti su žmonėmis ir budėti greta to, kuris išgyvena skausmo naktį. Ganytojų artumas tikintiesiems yra tarsi kanalas, kuris kasamas diena po dienos ir kuriuo teka vilties vanduo.
Tokiame artume, sudarytame iš kasdienių susitikimų, ganytojų širdys persismelkia žmonių rūpesčiais, o tikintieji sugeria ganytojų perduodamą Evangeliją ir jos gydomąją galią. Jie nesupras, jei ganytojai vien kalbės apie Dievą, supras, kai ganytojai stengsis duoti Dievą duodami patys save, būdami šalia, liudydami vilties Dievą, kuris tapo Kūnu, kad eitų žmogaus keliais. Todėl taip svarbu, kad Bažnyčios durys būtų atviros, kad jos ganytojų širdys būtų atviros, kad visi būtų išklausomi nesižvalgant į laikrodį.
Pasak popiežiaus Pranciškaus, jo paskelbtą rinkliavą Europoje Ukrainai 2016 metais, padėjusią finansuoti humanitarinius projektus, taip pat reikia suprasti konkretaus artumo perspektyvoje.
Prie maldos ir artumo popiežius Pranciškus pridėjo trečią žodį – sinodiškumą, ėjimą kartu. Bažnyčia yra bendruomenė, kuri eina kartu. Nepakanka turėti sinodą, reikia būti sinodu. Bažnyčiai yra būtinas gyvas ir intensyvus vidinis dalijimasis tarp ganytojų, tarp ganytojų ir tikinčiųjų. Popiežius išvardijo keletą elementų, kurie sinodiškumą padaro tikrą, gyvą. Visų pirma tai išklausymas, jautrus ir atviras įsiklausymas į vienas kito patirtis ir siūlymus, taip pat ir tų, kurie yra jaunesni ar mažiau patyrę. Kitas elementas yra bendra atsakomybė. Mums reikia vienas kito minčių ir broliško pataisymo klaidų atveju.
Dar vienas elementas yra pasauliečių įtraukimas: jie yra visaverčiai Bažnyčios nariai, taip pat kviečiami pasisakyti, siūlyti, dalyvauti bažnytiniame gyvenime.
Platesnis horizontas
Sinodiškumas taip pat ragina pažvelgti į platesnį horizontą, suvokti savąją tradiciją Bažnyčios visuotinume, dalintis savo teologiniais ir liturginiais lobiais ir su kitomis bendruomenėmis, ne tik katalikų, glaudžiai ir vaisingai bendrauti su Roma. Katalikiškos tapatybės skirtingumas neprieštarauja visuotinumui, nevirsta pavojingu bažnytiniu, nacionalistiniu ar politiniu atskirumu.
Popiežius palinkėjo, kad dviejų dienų diskusijose netrūktų stiprių pasidalijimo momentų, abipusio išklausymo, laisvo dialogo, motyvuojamo gėrio paieškų Evangelijos dvasia, kad būtų geriau suvokta, kokių žingsnių reikia dabartinių politinių ir bažnytinių procesų viduje ir būtų geriau einama kartu.