| Резюме: |
Nenorėjau rinkimų metu kritikuoti Vytenio Andriukaičio. Gerbiu jo pasirinkimą padėti partijai ir socialdemokratijai kandidatuojant bei iškeliant standartines, nors ir nuobodžias, vertybes bei nuostatas. Manau, jo kampanija buvo prasta: Lietuvos socialdemokratų partijai reikia gerokai atnaujinti ir tobulinti savo agitacijos, mobilizacijos ir ryšių su visuomene gebėjimus.
Pabandysiu įsivaizduoti, koks galėjo būti kairysis kandidatas.
Viena iš versijų – charizmatiška, jauna moteris, atstovaujanti naują kartą; priimtina feministinių pažiūrų ir homoseksualiems asmenims (iki 10 proc.!), raiškiai, radikaliai akcentuojanti internacionalumą (priešingai konservatoriams ir tautininkams), būtų svarbi partijai, aštraus proto ir mokėtų juokauti. Geriau, jog ji būtų kilusi iš Lietuvos provincijos, su kuria nebūtų praradusi ryšių (Plungės ar Rokiškio raj.), bet dabar gyvenanti Vilniuje. Neprasta užduotis LSDP, kuri vis dar gina nomenklatūrinę eilę.
Gaila, kad socialdemokratai neatrado tinkamesnės kandidatūros. Šiuolaikinė visuomenė nėra nei valstiečiai, nei proletariatas, nei vien pažemintieji ir nuskriaustieji. Nė vienas valkata nenori būti žeminamas ir saugo savo orumą, o vieša atjauta nuskriaustiesiems – veikiau krikščioniška, o ne socialdemokratinė ir nekovinga elgesio maniera. Juokinga, kad tokia pačia nuskriaustųjų retorika vadovavosi ir tautiški kandidatai.
Pagalvokime, kokios yra minimalios laimėjimo sąlygos. Pirmiausiai reikia „stebuklingosios“ charizmos, gebėjimo vesti, žavėti, jaudinti, t.y. tam tikros pridėtinės energetikos. Tai – klasika.
Antra, reikia aštraus ir išlavinto proto (gebėjimo dalyvauti debatuose). V. Andriukaitis turi jo pakankamai, tačiau nemoka rodyti. To siekti padeda dialektikos skaitymai ir mokymasis ne tik sakyti, bet ir girdėti kitą.
Trečia, kandidatas/-ė turi turėti ryškaus, bet ne vulgaraus, humoro jausmo. Humoras, dažniausiai, yra charizmos ir aštraus proto vedinys. V. Andriukaičiui ir beveik visiems kandidatams, išskyrus Ingridą Šimonytę, jo trūko. Bet ir I. Šimonytė tuo menkai tepasinaudojo. Arvydas Juozaitis mėgo nurodyti Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį, tačiau jis nuolatos juokavo. O Juozaitis? Nebent tik sau pačiam. O kai Tau rimtais veidais pasakoja mitus ir buhalterines tiesas – na, nejuokinga.
Ketvirta, reikia takto, gebėjimo jausti aplinką – tai būtina diplomatinė savybė. Tačiau taktas išmoko ir kito: būti protingai netaktišku! Štai ko reikia šiuolaikinėms medijoms: pamatuoto netaktiškumo, riboto politnekorektiškumo.
Penkta, turi nestigti drąsos būti ryškiu ir todėl kitokiu, radikaliu. Briuselio ir partijų biurokratija sugriovė šį V. Andriukaičio ir daugelio kitų gebėjimą. Kostiumas ir televizija nebėra ryškumo priemonės. Tai jau kasdienybė. Buvo nuobodu klausytis.
V. Andriukaitis ir socialdemokratai agitaciniais tikslais nepasinaudojo internacionalumu ir referendumu dėl dvigubos pilietybės. Kas jau kas, o internacionalūs socialdemokratai, kritikuojantys tautinių valstybių monopolijas, gali remti valstybinės pilietiškumo institucijos susilpninimą ir tarptautinio profesinio bendradarbiavimo įgalinimą. Juk referendumo klausimai daugumai Lietuvos piliečių buvo nesuvokiami, o antireferendumo agitacija – gana stipri. Taigi, V. Andriukaitis „paprastas liaudies sūnus“ galėjo išnaudoti neaiškumą savo aiškiems kairiesiems šūkiams.
Jau daug kartų kalbėjau socialdemokratams: reikia jais tapti. Gerai, kad jie atsisakė V. Butkevičiaus ir G. Kirkilo LDDP ideologijos bei sugebėjo konsoliduoti partiją (A. Sakalo, V. Andriukaičio, V. Blinkevičiūtės elgesys buvo labai pamatuotas). Vis dėlto, jei LSDP nori pasiekti svaresnių rezultatų, būtina nežaisti rinkimais jiems gerai nepasirengus, neturint tinkamų kandidatų ir ryšių su visuomene praktikos.
O kas buvo gerai V. Andriukaičio kampanijoje? Beveik nebuvo ideologinių šmėklų.
Komentaro autorius yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorius |