| Резюме: |
Vasario 11 d. Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje atidaryta dailininko Donato Vasiliausko tapybos paroda: „Vivos plango mortuos voco“ („Gyvuosius apraudu, mirusius šaukiu“), skirta atminti-priminti skaudžiausius Lietuvos istorijos puslapius – partizaninę rezistencinę kovą.
Praėjusių metų rudenį ši paroda buvo eksponuojama Lietuvos Respublikos generaliniame konsulate, Niujorke; Lietuvos Respublikos ambasadoje, Vašingtone ir Dailės muziejuje „Siela,“ esančiame Pasaulio lietuvių centre Lemonte. Dabar ši paroda bus eksponuojama Lietuvos mokyklose: Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago; Garliavos Juozo Lukšos ir Raseinių Prezidento Jono Žemaičio gimnazijose.
Iki dabar partizaninis karas nebuvo plačiai pavaizduotas drobėse, tokio istorinio žanro tapybos kūrinių rastųsi tik vienas kitas. Dailininkas D. Vasiliauskas (g. 1988 m.) ėmėsi atsakingos, tačiau ypač dabar mums visiems reikalingos temos. Studijuodamas Dailės akademijoje ir susidomėjęs šia tema, jis darbavosi archyvuose, kalbino dar gyvus įvykių liudininkus, skaitė atsiminimus bei kruopščiai atsirinkinėjo faktinę medžiagą. D. Vasiliauskas gilinosi ne tik į archyvus, bet ir rėmėsi „gyvais“ šaltiniais – partizanų pasakojimais.
Apsilankiusi dailininko studijoje stebiu, kaip jis magiškai vedžioja teptuką, ir klausiu, kodėl jam taip svarbi ir skaudi mūsų istorinė praeitis, kodėl ji tapo jo gyvenimo dalimi?
Gręžimasis į praeitį man – tai savotiškas idealų ieškojimas, kuris artimas romantizmo dailininkams, tokiems kaip E. Delacroix, T. Gericault, W. Turner ir kitiems. Stengiausi į temą žiūrėti per empatijos prizmę. Kiek galėdamas bandau įsijausti į tą laikotarpį, situacijas. Šiandien visi labai gudrūs kalbėti kažkokiais iš piršto laužtais faktais, baigtinėmis frazėmis, juoda ir balta. O man įdomios bendražmogiškosios temos, aplinkybės, vertusios žmones pasirinkti vienokį ar kitokį poelgį. Jei aš stengiuosi suprasti praeities žmogų, gal aš geriau suprasiu žmogų šiandien, ir atvirkščiai? Istorija man vertinga tada, kai sausi vadovėliniai tekstai neužgožia tos istorijos kalvio – žmogaus, kuris tikėjo ir bijojo, buvo taurus ir bjaurus. Noriu suprasti jį, jo būtį. Ne visada tai daroma rimtu veidu. Štai kelis kartus buvau persirengęs partizaniniais rūbais ir vienas įlindęs į bunkerį sėdėjau. Prisiminti linksma, o sėdint viduje jausmas su niekuo nesulyginamas. Taip ir atsirado keli paveikslai su bunkeriais.
Tapant šio ciklo darbus, man svarbios ir klasicizmo epochoje išskirtos vertybės. Pastebiu ir žaviuosi tais, kuriems auka tėvynei, idealams ir ateičiai yra svarbi. Reikia suvokti, jei stengiesi, aukojiesi dėl kitų gerovės, tai kartu gerovę kuriesi ir sau. Jei gerai tavo aplinkiniams, tai gerai ir tau. Man tai atrodo pražiūrėtas dalykas šitame vis labiau pragmatiškame amžiuje. Gal atsiras sakančių, kokia gi čia gerovė sau, kai tenka sėdėti kapu virsti galinčiame bunkeryje, žinant, kad likus gyvam vis tiek dienas teks leisti Sibire. Bet moraliniu, dvasiniu, sąmoningu lygmeniu žinojimas, kad nepasidavei, neprisitaikei, nebuvai dviveidiškas, kad padarei kažką tokio didelio dėl kitų, gali lemti, jog tame bunkeryje ar Sibire sėdėsi savęs nekaltindamas, kad nieko nedarei. Nebus kaltės jausmo. Klasicizmui artimas ir tiesos ieškojimas. Pastebiu ir žmogaus bejėgiškumą lemties akivaizdoje, juk dažnai partizanas atsidurdavo vienas miške ir būdavo apsupamas priešų. Tokį slegiamą būties ir laikinumo jausmą norėjau suprasti ir atskleisti darbuose apie bunkerius. Juk tai buvo mažas plotelis, kuriame tilpo mūsų laisvės kovotojų gyvenimai. Bunkeris buvo ne tik prieglobstis, čia buvo rašoma itin didelę reikšmę turėjusi partizanų spauda, jie leisdavo informacinius lapelius... bet čia buvo ir jųjų paskutinių gyvenimo akimirkų vieta. Bendražygių išduoti, kaip pavyzdį galima pateikti Kostą Kubilinską, bunkeryje jie būdavo susprogdinami, o išlikę gyvi – sušaudyti.
Kaip į Jūsų sąmonę įsiskverbė ši tema? Kas inspiravo imtis tyrinėjimų ir apibendrinimų?
Ši tema atėjo į mano gyvenimą iš jaunystės... galėčiau sakyti – atsitiktinai. Vaikščiodamas po savo gimtųjų Anykščių Šimonių girią pamačiau, kiek čia yra pastatyta kryžių, suvokiau, kiek daug čia visko vyko, kiek žmonių žuvo. Tada pradėjau galvoti – kaip tai vyko, kodėl šie jaunuoliai pasirinko tokią kovos formą. Daug svarsčiau, skaičiau, bandžiau suvokti, kodėl lengviau išduoti, nei mirti... Turiu pasakyti, kad atsiminimų knygos perkeitė mano pasaulėvoką, pasaulėžiūrą. Pirmoji knyga – tai P. Pečiulaičio prisiminimų knyga „Šitą paimkite gyvą“. Jo aprašyta partizano buitis mane tikrai palietė. Iki tol apie tai beveik nieko nežinojau. Kita knyga – J. Daumanto „Partizanai“. Man studijuojant Kinijoje prasidėjo įvykiai Ukrainoje, Kijeve... ir tada supratau, kad daug yra panašumo. Daug dalykų, kurie vyksta Kijeve, vyko Lietuvoje, tad tikrai aktualu mūsų istoriją studijuoti vien jau tam, kad nebūtume lengvai suklaidinami. Aš pats lankiausi pas rezistentus, amžininkus. Tai yra vieni šviesiausių žmonių, kuriuos man teko pažinti: Jonas Kadžionis, Andrius Dručkus, Juozas Jakavonis. Man šie žmonės yra didžiuliai autoritetai.
Jūsų darbus reikia skaityti kaip knygą: įspėti metaforas, pajusti jų semantinę reikšmę. Kiekvienas ženklas drobėje nėra atsitiktinis, turi savo prasmę: tai ir miško kankorėžis, išdavikas paukštis – kėkštas, akinukai, kulkų gilzės. Šiais ženklais Jūs kruopščiai restauruojate anuometinę aplinką, atkuriate istorinį psichologinį foną, tačiau paliekate erdvę žmogaus vaizduotei.
Daugelis tų ženklų svarbūs tik ciklo darbų kontekste. Bet jie padeda išplėsti temą. Darbuose dažniausiai nesistengiu vaizduoti konkrečią situaciją ar įvykį, (gal tik išskyrus paveikslą „Vivos plango mortuos voco“) priešingai – davęs kelias užuominas, leidžiu veikti vaizduotei. Nuojautos tyloje – tai viena mano siekiamybių. Toks požiūris artimas XIX a. prancūzų tapytojui Eugene Delacroix, kuris savaip pagrindė tapybos turinio ir formos sintezę suteikdamas joms kitą reikšmę. Vaizduotė čia nusakoma ne tik kaip tikrovės atgaminimo veiksmas, bet ir kaip pačių vaizdinių sukeliama vizija.
Darbų ciklas skirtas rezistencinei kovai, tačiau Jūs atskleidžiate skirtingus šio karo aspektus. Kaip ir kas vienija ir sujungia į visumą visą ciklą?
Partizaninis karas, trukęs beveik dešimtmetį ir įtraukęs į save dešimtis tūkstančių žmonių, neišvengiamai sukūrė nesuskaičiuojamą daugybę situacijų ir temų, kuriomis galima remtis kuriant. Tad natūralu, kad dauguma darbų pasakoja skirtingas istorijas. Nors darbuose tapomos įvairios temos – darbų ciklas nėra padrikas. Jį jungia vienas, bendras tautos istorijos etapas, kurį reikia prisiminti ir atminti.
Kaip vertinate šio karo pasekmes: ar reikėjo tokių aukų?
Dėl sovietų okupacijos, trėmimų, emigracijos, rezistentų žūčių ir kt. Lietuva neteko per milijoną savo gyventojų. Materialiniai nuostoliai ne kartą buvo vertinami, skaičiuojami, bet kas galėtų suskaičiuoti ir įvertinti komunistinės ideologijos prievartos žalą Lietuvos tautai. Daugiau nei penkiasdešimt metų gyventa melo, veidmainystės, apgaulių, išdavysčių pelkėje, kuri užaugino prisitaikėlių, veidmainių, kritiškai nemąstančių ir todėl lengvai išorinių jėgų manipuliuojamą žmonių armiją. Reikia prisiminti, kas siekė pasipriešinti, užkirsti kelią šiam terorui. Tik nedidelė dalis gyventojų – partizanai, ryšininkai ir jų rėmėjai atkakliai iki 1953 metų, priešinosi okupantams. Tačiau kova buvo nelygi – fiziškai pralaimėta, daugelis jų buvo nužudyti, kalinami, išvežti į tremtį. Tačiau ir dabar drąsiai galiu teigti – morališkai partizanai laimėjo karą prieš okupantus. Bėda, kad tiek daug žmonių, augintų anoje abejingumo epochoje, to nelaiko apčiuopiamu dalyku. Jei nėra vietos moralei ir dvasiniam pasauliui, vadinasi, nėra vietos ir žmogiškumui plačiąja prasme. Pokario rezistencinės kovos bei jų dalyviai, paaukoję savo gyvybes už mūsų laisvę, – tautinio atgimimo herojai. Todėl atsakymas – taip, tokių aukų reikėjo.
Kartą nugirdau sakant, ar nebus dėl tauriųjų žuvimo miškuose, intelektualų ištrėmimo į Sibirą ir emigracijos į Vakarus, negrįžtamai sugadintas Lietuvos genofondas? Atsakymo nežinau, bet tema, atrodo, įdomi.
Paveikslai tapyti ypatinga technika: drobėje harmoningai dera modernus mąstymas su klasikine senąja technika. Kas buvo Jūsų didieji mokytojai?
Visi geri menininkai mano mokytojai. Esu klasikinio realizmo atstovas. Tikiu, kad įmanoma suderinti modernų mąstymą ir senąsias technikas. Pastarųjų mokausi studijuodamas ir analizuodamas senųjų meistrų darbus. Ypač žaviuosi XIX amžiaus prancūzų tapyba. Ir dar – tokie autoriai, kaip Peteris Paulas, Rubensas, Rembrandt‘as, Michelangelo, neretai tampa įkvėpimo šaltiniais. Sekdamas jais, noriu populiarinti ir atgaivinti Lietuvoje primirštus klasikinio realizmo mokyklos principus ir idėjas.
Jūsų paroda jau buvo eksponuota didžiuosiuose Amerikos miestuose, sulaukė puikių vertinimų, sujaudinusi ir paveikusi į ją atėjusiuosius. Į ką labiausiai orientuojatės?
Mano paveikslai nėra orientuoti vien į Lietuvių bendruomenės narius. Ši tema yra aktuali ir svarbi ir Vakarų pasaulio žmonėms. Partizaninis karas tikrai mažai žinomas Lietuvoje. Daugiau dominuoja stereotipai, nuogirdos, mitai ir propagandos aidai. Tema nežinoma už Lietuvos ribų. Tai analogo neturintis istorijos puslapis. Nė viena pasaulio šalis neturėjo tokios organizuotos rezistencijos. Tiesiog tapydamas tai, kas man atrodo svarbu, bandau būti tuo lašu jūroje. Jei visi po tą lašelį idealizmo, pastangų, žinių pridėsime prie Lietuvos, tai susikursime tikrai nuostabius namus.
Lauros Inytės ir Donato Vasiliausko nuotraukos |