| Резюме: |
Pandemijos laikotarpiu visa kino industrija patiria sąstingį. Tiek televizijos, tiek kino rinkos yra smarkiai susitraukusios, nauji filmai nefilmuojami, daugelis premjerų nukeliamos į „geresnius laikus“. Žiūrovams šis laikas galbūt netgi palankus: galima peržiūrėti tuos filmus ar serialus, kuriems anksčiau nebuvo tiek laiko, o „būtinų pamatyti“ sąrašas vis pildydavosi naujais.
Lietuviškose namų kino platformose (tiek „Žmonės cinema“, tiek „Telia“ ir kitose) galima rasti daugybę festivaliuose Lietuvoje rodytų filmų.
Sergei Loznica „Valstybinės laidotuvės“ (angl. „State Funeral“, 2019 m., 135 min.)
Sergejų Loznicą daugelis Lietuvos žiūrovų puikiai pažįsta iš jo filmo „Maidanas“ (angl. Maidan, 2014 m.), kuriame fiksuojama Ukrainoje vykusios revoliucijos istorija. Dažniausiai S. Loznicos kinas juda bent trimis kryptimis. Vaidybinio kino, dokumentinio kino ir dokumentinio kino, kuriame pagrindinis herojus – archyviniai kadrai, kuriuos ukrainiečių režisierius surenka tyrinėdamas kokią nors temą.
„Valstybinės laidotuvės“ priklauso paskutinei kategorijai. Filme iš įvairiausių archyvinių vaizdų sudėliojamas Sovietų Sąjungos diktatoriaus Josifo Stalino laidotuvių naratyvas. Ir nors filmas neskamba kaip toks, kuris tiktų „linksmam“ šeštadienio vakarui, tačiau S. Loznica sugeba net į tokį keistą naratyvą įpinti ironijos. Galiausiai visos laidotuvių procesijos, gedulas, kalbos Maskvos Raudonojoje aikštėje kuria savotišką religinę atmosferą: tarsi Sovietų Sąjungos gyventojai atsisveikintų su Dievu. Esu girdėjusi istorijų, kad po J. Stalino mirties net tremtiniai ir politiniai kaliniai negalėjo sulaikyti skausmo ašarų: jie jautėsi kažką praradę. S. Loznica meistriškai žaidžia su šia legenda ir bando vaizdu mąstyti apie ideologijos įtaką žmogui: net tada, kai jis pats yra ideologijos auka.
Kantemir Balagov „Ankštumas“ (angl. „Closeness“, 2017 m., 118 min.)
Kantemiras Balagovas neabejotinai yra vienas įdomiausių pasaulyje jaunosios kartos režisierių. 1991 m. metais gimęs vyras studijavo rusų kino klasiko Aleksandro Sokurovo įkurtoje (tiesa, labai trumpai egzistavusioje) kino mokykloje Nalčike esančiame Kabardo-Balkarijos respublikos valstybiniame universitete. Įdomu, kad K. Balagovas pavėlavo įstoti į šį kursą, galiausiai parašė pačiam A. Sokurovui laišką ir buvo priimtas. Vienas pirmųjų šio jauno žmogaus filmų: maždaug valandą trunkantis dokumentinis filmas „Andriūcha“: apie Nalčike gyvenantį vaikiną, turintį filme neįvardintą intelekto sutrikimą. Pagrindinis veikėjas – Andriūcha – visą dieną leidžia vaikštinėdamas po Nalčiką ir rinkdamas kitų pamestus centus: kad padėtų šeimai išgyventi. Šis dokumentinis filmas buvo baigiamasis K. Balagovo darbas A. Sokurovo vadovaujamojoje kino mokykloje. Anot paties kurso vadovo ir jo studentų, pagrindinis kurso tikslas buvo ne išmokti kuo daugiau apie kiną, bet kuo daugiau apie pačią kultūrą. Studentai skaitydavo ir analizuodavo klasikinius literatūros ir kitų meno šakų kūrinius: turinys, kurį supranta ir į savo galvą „įsikrečia“ jo studentai, A. Sokurovui buvo pats svarbiausias dalykas. Ne kino forma ar jos blizgesys.
Pirmasis K. Balagovo ilgametražis filmas „Ankštumas“ daugelį nustebino. Filmas pasakoja istoriją, iš tiesų nutikusią K. Balagovo gimtajame Nalčike: žydaitė Ilana kartu su tėvais ir broliu Davidu gyvena mieste, kuriame būti žydu nėra lengva. Ilana maištauja prieš tėvus, jų religingumą, gyvenimo būdą, galbūt net prieš savo kilmę. Galiausiai Ilanos brolį Davidą pagrobia (ir prašo milžiniškos išpirkos) vietinė gauja. K. Balagovas kuria klaustrofobijos, ankštumo, nesugebėjimo pabėgti iš susiklosčiusios padėties, nerimo ir baimės atmosferą. Dažnai iš kino kritikų ir mėgėjų tenka girdėti, kad Kanados prancūzas, jaunasis režisierius Xavieras Dolanas (galbūt atsimenate jo „Mamytę“), yra kino vunderkindas. Galbūt. Bet pamačius K. Balagovo filmus (taip ir jo visai neseniai „Scanoramoje“ rodytą „Ilgšę“ (angl. Beanpole)) norėtųsi būtent jam tokį apibūdinimą suteikti.
Michael Dudok de Wit „Raudonasis vėžlys“ (angl. „The Red Turtle“, 2016 m., 80 min.)
Vienas įdomiausių ir garsiausių pasaulyje japoniškos animacijos kūrėjų Hayao Miyazaki kartu su kolegomis dar XX a. pabaigoje įsteigė animacijos studiją „Studio Ghibli“. Lietuviškai auditorijai tikrai yra pažįstami keli šios studijos (ir to paties režisieriaus) darbai: pavyzdžiui, „Princesė Mononokė“ (angl. Princess Mononoke) ar „Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių pasaulyje“ (angl. „Spirited away“). Pats H. Miyazaki jau buvo paskelbęs apie karjeros pabaigą, todėl studija kurį laiką stengėsi ieškoti kitų režisierių, kurie galėtų tęsti „Ghibli“ tradiciją.
Vienas tokių kūrėjų – olandas Michaëlis Dudokas de Witas, kuris studijai 2016 m. sukūrė animacinį filmą „Raudonasis vėžlys“. Istorija pasakoja apie vyrą, kuris atsiduria negyvenamoje saloje ir vis bando iš jos ištrūkti. Saloje vyras sutinka raudonąjį vėžlį, kuris pakeičia ir jo gyvenimą, ir norą iš paslaptingosios salos pabėgti. Filmas šviesus, viltingas, jautrus, minimalistinis. Kaip ir daugelis „Studio Ghibli“ animacijos studijos kūrinių, jis nėra tik vaikams ar tik suaugusiesiems, o veikiau leidžia patirti animacijos ir pasakojimo džiaugsmą keliais lygmenimis.
|