| Резюме: |
Gal skaitytojui būtų aiškiau, jei rašyčiau „pergalės“, bet pasakai „pobeda“ ir iš karto užgriūna sovietinės asociacijos. „Pobeda“ automobilis vaikystėje man dvelkė senove ir kiek labiau išmetamosiomis dujomis. Visada norėjau ja pavažiuoti ir kai tai atsitiko, likus metams iki XXI amžiaus, pasijaučiau sėdįs kietai ir nepatogiai. Nebuvo ko lyginti su importinėmis vokiškomis sėdynėmis. Atsimenu, malonu buvo tik tai, kad jaučiausi esantis aukštai – toli gražu ne dvasiškai pakylėtas, bet pilna to žodžio prasme, fiziškai, truputį aukščiau nei įprastuose automobiliuose. Iš štai žiupsnelis dabartinės rytietiškos kasdienybės poetikos: pakylėti pobedos ir pasikėlę aukščiau, nei reikėtų.
Dar buvo „Kapitono Vrungelio nuotykiai“. Knyga ir toks netipiškas sovietinės animacijos filmukas. Jame ryškiai matau tai, kas buvo ir apsakyme: laivas „Pobeda“, pergalė, dar prieš išplaukdamas netenka dviejų pirmųjų raidžių ir tampa „beda“ – bėda, vargu. Kuo ne pranašiška sovietinės Antrojo pasaulinio karo pergalės manifestacija? Norėtum kalbėti apie pergales, bet reikia kalbėti apie bėdas, kurių atsiranda dėl žmogiško atsainumo.
Pobeda kaip Antrojo pasaulinio karo pergalės diena? Ne... Tai kažkas siaubingai tolimo ir svetimo. Net jei buvo lietuvių, kurie pergalėjo. Štai jie, pažiūrėkite Antakalnio kapinėse, greta egzotinių būrių „Už pergalę“, „Mirtis fašizmui“, „Keršytojai“ guli lietuvio ausiai mielų pavadinimų „Žalgirio“, „Bičiulių“, „Kosto Kalinausko“, „Gražinos“, „Šarūno“, „Dainavos“ būrių (sovietiniai) partizanai. Skaitau pavadinimus, skaitau vardus ir savo atmintyje apie jų, spėju, kadais apdainuotus žygdarbius nerandu nieko. Niekur nieko nėra. Tai ne mano istorija, nebūtas laikas.
Pobedos diena yra svetima geografiškai. Tiesa, tik tariamai svetima. Galvoju apie ją kaip vykstančią kažkur ten, Rytuose, o aš čia, Vakaruose. Dar ant jos uždengiu Europos dienos klodą. Ir viskas, nebėra lietuvio ten. Čia, Vilniuje, didžiausi vainikai rusų, kazachų, baltarusių, armėnų. Prie jų glaudžiasi mažesni azerų, ukrainiečių. Matyt, laikantis protokolo atneštas prezidentūrinis. Net sugalvota šalia pastatyti tris tautinių spalvų žvakeles. „Vakarams“ atstovauja kuklutėlis vainikėlis, ant kurio juostos juodu „markeriu“ užrašyta rodos taip: „Diplomatic corp. in Lithuania“. Ne Vakarų visa tai ir ne mūsų. O posovietiniam žmogui, tam sovietinio žmogaus aidui, reikia bent vienos vienijančios pergalės. Nors Dostojevskis rašė, kad kur kas labiau vienija nusikaltimas. Visgi pagerbti Antrojo pasaulio karo veteranų gegužės 9 d. einama ne dėl to, kad būtų svarstomos moralinės karinės pergalės dimensijos ir amoralūs nugalėtojų veiksmai. Ateinama, nes daugiau nėra kur eiti, kaip eiti, su kuo eiti.
Šiais metais smalsumas pastūmėjo paėjėti drauge. Nuo Karo akademijos, Karių kapų gatve į Antakalnio kapines. Ignoruoju ryškiai raudonų, net šviečiančių gvazdikų pardavėjų palapines. „Prašau, pirkite“, – rusiškai sako pardavėja. Suprantu, kad ši diena ne mano, aš be gėlių, o dauguma ateina su gėlėmis. Greičiausiai pigesnėmis nei šiose palapinėse. Jei būčiau verslininkas, tikrai čia nepasibodėčiau pakelti kainą, gi į šventą reikalą renkamasi. Lankytojai tai, be abejo, žinotų ir gėles pirktų maximose. Nors visgi kažkur tolumoje pasigirsta pardavėjų pagyrimas berniukui: „Šaunuolis, teisingai darai.“ Jis susikuklinęs šypsosi, spėriai eidamas tėvo link. Nešasi gvazdiką.
Einu tuščiomis. Neturiu ką atnašauti, neturiu dėl ko atnašauti. Pagaliau galiu ir nenueiti, galiu bet kada saugiai nusukti į Menininkų kalnelį. Iš esmės galiu aplankyti bet ką, juk visur čia tie patys karių kapai: Vilnių gynusių lenkų, Rusijos imperiją gynusių tautų ir juos puolusių vokiečių, musulmonų, stačiatikių ir krikščionių, besitraukiančios Napoleono armijos karių, 1991 m. žuvusiųjų už Lietuvos nepriklausomybę. Kaip tyčia, einant sovietinių karių kapų link praeinama būtent pro pastaruosius du. Kaip tyčia, ten, priešais ant kalvelės stovinčią Stanislovo Kuzmos „Pietą“, yra suoliukas, ant kurio prisėdama. Ir kas? Turbūt nieko. Čia tiesiog atsitiktinai ilsimasi.
Einu truputį gėdindamasis, lyg netikintis bažnyčioje, sąmoningai vengdamas fotografų, kurie juk turi kažką nufotografuoti iš šio renginio. Skirtinga publika, spalvingos vėliavos, ordinais pasipuošęs veteranas, gėlės, daug gėlių – viskas labai fotogeniška. Bet dabar dar per anksti, mažai žmonių. Šį kartą pagautas tik vienišas senukas, mąsliai rymantis prie paminklinio akmens. Senukas jautė, matė į jį nukreiptą objektyvą, bet fotografuojamas nesitraukė. Kaip ir būdinga tokiais atvejais dar labiau surimtėji, dar labiau susimąstai. Reikia būti ikoniškam, fotografams tai turi patikti.
Nedrįstu eiti tiesiai, pro juodus masyvius slegiančius skaičius 1941 ir 1945. Nėra jokių žodžių, kas tada buvo, už ką tada šie žmonės žuvo. Viskas lankytojui turi būti aišku. Sukteliu tik šiek tiek į kairę ir einu pro savojo universiteto buvusius profesorius, kopiu pro LSSR nomenklatūrininkus, jų žmonas, man nieko nesakančias, bet kažkada turbūt siaubingai svarbių žmonių pavardes. Dar kartą sukteliu ir suprantu atsidūręs prie Sniečkaus bareljefo. Aikštelė savaip gyva, apsupta nenušienauta pavasariška žole, kurioje šviečia sodraus geltonumo pienės. Ir neužmirštuolės. Galvoju, kad tai šiek tiek ironiška, tik nesuprantu, kokia tikroji šios ironijos mintis.
Kartu su Sniečkumi esame kažkiek aukščiau virš jų visų, praeinančių lankytojų. Inteligentiškų ir treninguotų. Moterų ir vyrų. Einančių po vieną ir su draugija. Vaikų ir senukų. Su kaukėmis, šiek tiek prisidengusių kaukėmis ir be kaukių. Kažkur stabtelėjančių, panašu, be jokio konkretaus tikslo, tik atsitiktinai padėti gėlę. Iš visų jų didžiausią intrigą kėlė šalia praeinantys, ką tik vainikus palikę Rytų diplomatinio korpuso atstovai. Jie leidosi kaip ir aš, šiek tiek slapčiomis, šoniniais laiptais. Keli pasitempę karininkai, keli aptukę kostiumuoti diplomatai, kažką kalbantys apie „...ir jis ištraukė brendį ant stalo...“ Nustembu, kad kalbama apie brendį. Bet tegu, tokią laisvę jie visada turėjo.
Lyg ir viskas. Smalsumas patenkintas ir galiu grįžti į savo buto pasaulėlį. Galvoju, ko nemačiau iš to, ką tikėjausi pamatyti. Nemačiau „koloradkių“. Na gal tik vieną, ir tą tokią nublukusią. Šiais metais jų pilietiškai nusiteikę (rusai) bendratautiečiai nedalijo. Galvoju, ką mačiau iš to, ko nesitikėjau. Pravažiuojančius baikerius su vokiškais šalmais ir edelveiso antsiuvais. Įtariu hyper-patriotų provokaciją ir bandau gūglinti bent tą ženklą. Nieko nerandu, išskyrus kaži kokio SS kario prisiminimų knygą „Juodasis edelveisas“. Gal atsitiktinumas. Dar kažkas iš FB draugų irgi patriotiškų influencerių džiaugiasi ant (neįvykusių) Maskvos namų užpieštu falu ir 75 metinių data. Kam šita žinutė? Kodėl? Ką pasiekė? Atvėrė akis tam senukui? Tam nuskurusiam inteligentui? Tai akiniuotai kultūrinei aktyvistei? Tiems moksleiviams? Tam „kačiokui“? Gal tam diplomatui? Bergždi klausimai. Svarbu ne atverti akis. Tai tik įrodymai, eiliniai įrodymai, kad esame, vis dar esame jais, net jau nebūdami su jais. Pakeitę automobilius, pakeitę iškabas, pakeitę tėvynę, pakeitę pergales, bet vis dar iš kitų besityčiojantys ir juos atstumiantys, falus piešiantys infantilai. Ir tai yra didžiausia jų pergalė. |