| Резюме: |
Leiskite Kinijai miegoti, nes kuomet ji prabus – ji supurtys pasaulį
Napoleonas
Rytdienos pasaulio tvarką nustatys imperijos
Guy Verhofstadt
Europos Unija buvo žlugusių arba žlungančių imperijų kūrinys
Timothy Snyder
Šioji antraštė nepriskirtina kosminės kino operos Žvaigždžių karai žanrui – tai Europos šiuolaikiškumo, kasdienybės ir ateities refleksija. Arba pastarosios stokos diagnozė. „Rytdienos pasaulio tvarka bus kuriama ne nacionalinių valstybių ar šalių, – tai būsianti pasaulio tvarka, kurią nustatys imperijos.“ Šiuos žodžius 2019 m. rugsėjo 14 d. Londone vykusioje liberaldemokratų konferencijoje ištarė žymus Belgijos politikas ir „Brexit‘o“ proceso Europos Parlamente koordinatorius Guy‘us Verhofstadtas. Aptardamas geopolitinę situaciją Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Unijos [1] kontekste, Verhofstadtas šią mintį pagrindė tuo, jog: „Kinija nėra nacija, – tai civilizacija. Indija nėra nacija. Jungtinės [Amerikos] Valstijos taip pat yra labiau imperija nei nacija... Galiausiai yra Rusijos Federacija. Rytdienos pasaulyje, kuris bus imperijų pasaulis, mes, europiečiai (ir jūs, britai), galime apginti savo interesus, savo gyvenimo būdą tik veikdami kartu – europietiškose struktūrose ir Europos Unijoje.“
Ilgametis Belgijos premjeras ir liberalų frakcijos ALDE vadovas EP, daugelį metų karštai puoselėjo eurofederalizmo ir Jungtinių Europos valstijų idėją bei siekė įgyvendinti ją kontinentinės politikos praktikoje. Pasirinkta politiko prakalba žymi ne tiek pritarimą jai, o veikiau siekį užčiuopti polemikos su grįžusia ir permąstoma imperijos koncepcija išeities pozicijas, ir bent epizodiškai reflektuoti apmąstymų gausą apie Europą, jos ateitį idėjų istorijos plotme. Idėjos juk tampa praktika: į didžiąją Belgijos ir Europos politiką XX a. 10 deš. pats Verhofstadtas grįžo patyręs tylos periodą, kurį lydėjo politikos kaita ir idėjų permąstymas. Jam didelę įtaką padarė jaunesnysis brolis Dirkas – politikos filosofas, tyrinėjantis politinį liberalizmą pagal Johno Rawlso ir Karlo Popperio idėjas.
Tuo tarpu Lietuvos ir Vidurio Rytų Europos (VRE) politinėje ir viešoje erdvėje, be kelių epizodiškų opozicijos išimčių, EU dažniausiai matoma trumpoje perspektyvoje, excelio lentelių (finansų srautų perskirstymo ir įsisavinimo) pavidalu, o ateities scenarijai kuriami apsiribojant siaurais vertybiniais vidaus karų horizontais.
Pirmoji reakcija, kuri gali kilti dėl Londone išsakytų Verhofstadto žodžių – atsižvelgus į neigiamą imperijos ir imperializmo sąvokų konotaciją, – jog tai galėjusi būti dar viena skambi savo ekscentriškumu pasižyminčio politiko ištara. Galbūt ne veltui autoritarizmo link dreifuojanti Viktoro Orbano „Fidesz“ partija prieš pat rinkimus į EP užsakė autobusą, važinėjantį Budapešto gatvėmis su reklaminiu plakatu: jo taikinyje atsidūrė „liberalios diktatūros“ ir „nevaldomos terorizmą skatinančios imigracijos“ į Europą veidas, visų iš Vakarų sklindančių įsivaizduojamų blogybių personifikacija, – tas pats Verhofstadtas? Pastarasis, tiesa, neliko skolingas, jis žengė atsakomąjį žingsnį: plakatuose prieš rinkimus į EP šalia Orbano portreto Briuselyje mirgėjo šie žodžiai: „Iš pradžių jis paėmė mūsų pinigus, o dabar jis nori sunaikinti Europą.“ O juk būtent vengrai (kartu su austrais) pirmieji perkirpo sienas žymėjusias metalines tvoras per Pan-Europos pikniką 1989 m. birželį, likus mėnesiams iki sugriūvant Berlyno sienai. Dabar tuo sunku patikėti net ir istorikams: Vokietijos kanclerė Angela Merkel, dar 2009 m. minėdama šią datą, ištarė: „Dvi pavergtos tautos drauge sugriovė vergijos sienas... Vengrai suteikė rytų vokiečiams laisvės sparnus.“ 2019 m. birželį Vengrijos ir Austrijos pasienyje tvyrojo nejauki tyla.
Šiuos reiškinius galime laikyti politinių technologijų ir viešųjų ryšių akcijomis ar paprasčiausiu personalijų tarpusavio aiškinimusi. Kita vertus, tokios apraiškos politiniame diskurse priverčia suklusti ir išsamiau panagrinėti tokių viešų pasisakymų idėjinius kontekstus.
Europos vertybių kryžkelės
2019 m. sausio 25 d. būrys žymių pasaulio intelektualų išplatino ir pasirašė viešą laišką su šūkiu „Kovokime už Europą, arba jos griovėjai sunaikins ją“[2], raginantį puoselėti universalias Europos civilizacines vertybes ir išlaikyti EU integralumą. Laiške teigiama, jog jei vis dar rūpi Erazmas, Dante, Goethe ir Comenius, kultūra ir asmens laisvės, derėtų baigti izoliacinius nacionalizmu ir fanatizmu persunktus žaidimus, kurie Europą nuvedė į totalitarizmą. Taip pat priminė, kad Europos žemyną išgelbėjo būtent JAV ir Didžioji Britanija – dvi imperijos (!), išaugusios iš krikščioniškosios ir antikinės kultūrų, subrandintų Europoje ir sugebėjusios integruoti išorines įtakas, ir nuolatos perkūrdamos save brėžė ateities perspektyvas.
Beveik po metų, 2019 m. gruodžio 12 d. rinkimuose, buvo išreikštas aiškus britų pasirinkimas – tęsti išstojimo iš EU procedūrą. Prisimenant Kembridžo filosofo emerito Raymondo Geusso mintis, dešimties procentų visuomenės vizija, kurią ištransliavo politikos oportunistai ir turtingi žiniasklaidos euroskeptikai, tapo daugumos tikrove. Viskas vyko remiantis demokratinėmis procedūromis, tačiau naudojant naujas medijų ir virtualybės galimybes. Demokratija ir laisvė nėra duotybė ir savaiminis gėris, tai netrūkstamas darbas bei vyksmas. Bet kas galėtų ir sugebėtų nuosekliai atsekti „Brexit’o“ procesą, jo chronologinę ir procedūrinę seką, ar kokia ateities vizija jį lydi?
Anot minėtą laišką inicijavusio prancūzų filosofo Bernardo-Henri Lévy, JAV prezidento Donaldo Trumpo politika, šalia karo su įprastomis žiniasklaidos priemonėmis ir akademiniu protu, taip pat žymi gręžimąsi į XX a. pr. JAV politiką. Žymusis America first šūkis buvo 800 000 narių turinčio kraštutinės dešinės komiteto, protestuojančio prieš įsitraukimą į Antrąjį pasaulinį karą, pavadinimas. Galima būtų nekreipti dėmesio į lozungus ar jų kontekstą, bet, ką įrodo prezidento apkaltos proceso metu sakytos kalbos Kongrese ir Senate (tiek demokratų, tiek respublikonų), – jos visada kupinos referencijų į praeities tekstus ir JAV tėvų įkūrėjų (Founding Fathers) išsakytas mintis. Tad žodžiai vis dar šį tą reiškia.
Brėžti tiesiogines paraleles tarp praėjusių įvykių, lozungų ir dabarties būtų klaidinga, bet istorija moko nedaryti klaidų ateityje, o jas žmogaus protas, ypač politikoje, linkęs pamiršti. Kaip rašo Hannah Arendt, ydinga ir pavojinga iš savo istorijos išsirankioti dabarčiai tinkamus herojinius momentus, ignoruojant visumos faktines aplinkybes, ir juos politiškai eksploatuoti[3]. Kitaip tariant, ciniškai ir pragmatiškai iš istorijos kurti dabarčiai ir masėms tinkamą mitą, bet nemąstyti apie ateitį.
Tukidido spąstai
Witoldas Gambrowiczius savo 1953 m. dienoraščio įraše pateikė stulbinamai antlaikišką regiono įžvalgą: kiekvienai laisvų žmonių visuomenei pavojingiausia „demoniška formali mobilizacija“, sunaikinanti žmogaus individualumą. Ji ištiko tarpukario valstybes. Ar šioji „iš viršaus“ organizuojama ir per negatyvų santykį su išoriniu pasauliu brėžiama masių mobilizacija vyksta šiuo metu, ar tai tėra tušti gąsdinimai? Atsakymo nėra, nes ateitis, skirtingai nei praeitis (istoriškai) ar dabartis (sociologiškai), nėra pažini, ir jos kūrimas (filosofiškai), galimi scenarijai, priklauso nuo mūsų pačių veiksmų (politiškai), mąstymo ir savivokos. Ir gebėjimo atsiminti bei mokytis.
Didėjanti politinė poliarizacija ir idėjinė fragmentacija matoma tiek nacionalinių valstybių viduje, tiek pasauliniu mastu. Kairės ir dešinės perskyra, populizmo ir demokratinio pliuralizmo įtampos, žmogaus teisių idėjų devalvacija; Vakarų ir Rytų kapitalizmo modelių transformacijos, galių koncentracija bei prekybos santykių pertvarka. Galima tęsti. Žvelgiant istoriškai, vykstantiems reiškiniams galima pritaikyti Tukidido spąstų metaforą[4], kurią metodologiškai pasitelkė Harvardo universiteto mokslininkai. Šia metafora įvardijamos aplinkybės, kuomet aiškiam pasaulio ar regiono hegemonui iššūkį meta nauja kylanti ir neprognozuojama jėga. Toks pasaulio tvarkos hegemonas pastaruosius 500 metų buvo „Vakarų pasaulis“ su iš Europos persislinkusiu centru į JAV, kuriam iššūkį meta Kinija. Tereikia prisiminti Napoleono įspėjimą: „Leiskite Kinijai miegoti, nes kuomet ji prabus – ji supurtys pasaulį.“
Šioji Tukidido spąstų metafora siekia antikos laikus, kai Spartos kariniam viešpatavimui Peloponeso pusiasalyje konkurenciją ėmė kelti Atėnai su filosofijos, architektūros, teatro, laivyno ir demokratijos suklestėjimu. Atėnai savąjį augantį potencialą siekė panaudoti atsilikimui, priespaudai įveikti ir galios balansui regione išlyginti, sukildami prieš karinę hegemoniją turėjusią Spartą. Pastaroji suvokė tai kaip stabilios tvarkos, kurią ji per amžius užtikrino ir kurios dėka Atėnai suklestėjo, ardymą, revanšizmą ir nedėkingumą.
Grahamo Alissono Harvardo universiteto tyrime ištyrus 16 atvejų, kai dominuojančiai pasaulinei jėgai, dažniausiai imperijai, atsirasdavo rimtą iššūkį metanti jėga, 12 atvejų baigėsi katastrofa civilizacijai. Pradedant minėtu, Tukidido aprašytu Spartos-Atėnų konfliktu ir Peloponeso karu ir baigiant Vokietijos žemių industrializacijos iššūkiu Britanijos imperijai, nuvedusiam Europą į Pirmąjį pasaulinį karą. Jį sekęs Antrasis pasaulinis karas, neretai matomas kaip revanšistinis Trečiojo Reicho imperinis karas. Tad, jei ne Winstono Churchillio užsispyrimas ir JAV karinis įsitraukimas, jį sekęs ekonominis Marshallo planas, Europos civilizacijos likimas galėjo nusidriekti visai kita trajektorija.
Jei derėtų ieškoti slypinčio moralo už Tukidido spąstų metaforos, tai peršasi išvada, šalia šaltų faktų ir istorinei sociologijai būdingų kintamųjų aprašymo, kad pasaulinių galių konfliktas nepalieka laimėjusių. Lemiamą vaidmenį, prasidėjus konfliktui, pradeda vaidinti aplink konfliktuojančias puses susitelkiantys sąjungininkai. Tai, kad bręsta ir aštrėja akivaizdi JAV ir Kinijos priešprieša, niekam nekelia abejonių. Klausimas, žvelgiant į Honkongo ir Taivano įvykius ar Kinijos tarpkontinentinę ekonominę ekspansiją – Šilko kelio (at)kūrimą, lydimą islamo išpažinėjų uigurų konclagerių kūrimu – kokios būsiančios šios neišvengiamos kolizijos pasekmės? Ir kokiame mūšio lauke šis susidūrimas vyks?
Tiesioginę karinę priešpriešą JAV ir Kinijos teritorijose, ko gero, galime eliminuoti, tačiau konfliktų interesų zonose, susidūrimų ekonominėje, technologinėje ir kultūrinėje sferose – tikrai ne. Svarbus nemažos dalies mąstytojų vaidmuo gali priklausyti Europos Unijai ir priklausyti nuo ją supančio civilizacinio arealo būklės (Ukraina, Balkanai, Sakartvelas, Artimieji Rytai etc.). Vėlgi istorija mus įspėja, jog konflikto židiniai, susidūrus imperijoms, įsižiebia periferijoje: Korintijos ir Kerkyros konfliktas sukėlė Peloponeso karą; Gavrila Principas Pirmąjį pasaulinį karą įžiebė Sarajeve; naciai ir sovietai iki susidūrimo dvejus metus naikino Lenkiją; JAV ir SSRS įtampos zenitą pasiekė Karibų jūroje. XXI a. stebime neužgijusias Balkanų karų žaizdas, regime vykstantį realų Rusijos imperinį karą Donbase, Sakartvelo teritorijų okupaciją ir Aliaksandro Lukašenkos pavojingą flirtą su Kremliumi. Ir tai tik Europoje. Tokių kruvinų židinių dešimtys: nuo krikščionių žudynių Šiaurės Afrikoje ir Nigerijoje iki islamo išpažinėjų etninio valymo Kinijoje ir Mianmare.
Kiek EU ir Lietuva pasiruošusios imperijų karams? Kiek mūsų visų saugumas bus deleguotas NATO, o pastaroji sugebės išlikti tik karine organizacija, stebėdama savo narės, modernią tironiją kuriančios Turkijos, veiksmus? Ir svarbiausia, kokį vaidmenį atliks naujos, iki šiol nepažintos, viršnacionalinės, šimtamilijardines pajamas ir savo etikos taisykles generuojančios imperijos, jau seniai nepaisančios nei valstybių, nei tarptautinių teisės aktų? Apskritai, ar tokios sąvokos kaip etika, teisė, vertybės ir moralė išliks, ypač, kuomet Kinija, jau akivaizdžiai prabudusi, pakils ir purtys pasaulį? Katedros aikštės protestuotojus ir Šiaulių Kryžių kalną jau purto. Kokios galimybės ir scenarijai veriasi, atsidūrus prieš geopolitinę tikrovę, likus be sąjungininkų, europinių struktūrų, ko neretai trokšta VRE euroskeptikai?
Geopolitika ir geopoetika imperijų šešėlyje
Bernardas-Henri Lévy’is yra vienas aktyviausių už EU, Britanijos ir JAV vienybę kovojančių filosofų. Turintis ne tik ilgametį akademinį ir viešojo intelektualo autoriteto statusą, bet ir praktinės veiklos patirties – nuo Balkanų karų, Donbaso iki kurdų Pešmerga kovų už savo laisvę stebėjimo ir fiksavimo. Klasikinis įvykių metraštininkas, aistringai ginantis žmogaus laisves ir teises nuo vis stiprėjančių tironijų. Jis yra geopoetikos termino, kaip antipodo geopolitikai, kūrėjas. Išties verta bent epizodiškai įsiklausyti į žodžius žmogaus, kuris stojo akis į akį viešuose debatuose Nyderlandų Nexus institute su Vladimiro Putino ideologu Aleksandru Duginu. Žiojėjanti praraja tarp Vakarų individualistinės ir Rusijos (Azijos) holistinės sampratų apie valstybę ir visuomenę dar kartą patvirtino, kad teorinius modelius ir strategijas kuriantys ideologai, turintys valstybinį tironijų palaikymą, kaip niekada pavojingi.
Kitoje savo knygoje „Imperija ir penkios karalystės: Amerikos atsitraukimas ir pasaulio likimas“ (2019) [5] Lévy’is sujungia filosofinę ir kultūrinę Europos refleksiją su nūdienos konfliktais.
Pirma, didžiausias pavojus – tai JAV atsitraukimas į savo jūrines sienas, EU konsolidacijos stoka ir neaiški laikysena glaudesnės integracijos kontekste. Knygoje brėžiami Europos ir JAV saitai – tarp JAV tėvų kūrėjų, Konstitucijos sampratos, Romos teisės, anglų Magna Carta ir Teisių bilio, kur įtvirtinama įstatymo viršenybė prieš absoliučią siuzereno galią ir puoselėjami asmens laisvės, t. y. piliečių, idealai, sudarantys kertinę Vakarų civilizacijos šerdį. Juk net ant JAV dolerio, gerovės ir klestėjimo simbolio, ir herbo (Great Seal of the United States) rastume tris Romos poeto Vergilijaus citatas. Thomas Jeffersonas buvo karštas Vergilijaus gerbėjas, palaikęs Prancūzijos revoliuciją; vienas svarbiausių Puritonų bažnyčios mąstytojų tuometinėje Naujoje Anglijoje Cottonas Matheris be vargo citavo Eneidą ir atliko pirmuosius eksperimentus ieškodamas vaistų nuo raupų. Tokių ir panašių simbolinio mąstymo, civilizacinio perimamumo, sąsajų ir susipynimų tarp Europos ir JAV, pasiekusių mūsų dienas, Lévy’io knygoje pateikiama dešimtys. JAV Nepriklausomybės deklaracijos ir dolerį žymintys žodžiai novus ordo seclorum – „nauja amžių tvarka“, tai aiški referencija į minėto Vergilijaus Bukolikas.
Tad tai, kaip moderni Europa susikūrė perkurdama helėniškąją ir romėniškają kultūras, integruodama, ką puikiai aprašė Remi Brague’as, judėjiškus ir islamiškuosius elementus, taip JAV perkūrė Europos paveldą, sukurdama Trečiąją Romą ir naują XX–XXI a. tvarką su tikrąja imperijos įpėdinės savimone.
Šis imperijos sąskambis Europoje turi ypač negatyvią prasmę ir iš esmės nusako EU didžiųjų valstybių užsienio politikos trajektorijas. Per daug gyvi ir skausmingi Europos valstybių imperinės ir kolonijinės politikos padariniai. Visiškos EU integracijos – politinės, ekonominės, karinės, kultūrinės etc. – federacinis projektas, žvelgiant iš XIX–XX a. perspektyvos, pelnytai yra vertinimas kritiškai ir atsargiai. Kaip ir JAV užsienio veiksmai, kurie savo esme yra imperiniai.
Kaip per Europos dienos minėjimą Vienoje pažymėjo Timothy Snyderis[6]: EU po Antrojo pasaulinio karo susikūrė iš imperinio paveldo ir jų irimo likučių. Vokietija, dabar svarbiausia EU valstybė, dar puikiai pamena, jog jos imperinės ir kolonijinės ambicijos, ne be SSRS pagalbos, sudraskė Europą iš vidaus, palikdama po savęs „kruvinas žemes“. Jeilio universiteto profesorius pažymi, kad EU susikūrimo sąlyga buvo imperijų saulėlydis. Vykstant dekolonizacijai ir įtakos sferų praradimams, Prancūzijai, Belgijai, Nyderlandams, Ispanijai, Italijai ir galiausiai Didžiajai Britanijai teko susikoncentruoti į savo, Europos, žemyną.
Šioje vietoje glūdi įtampa tarp to, kaip EU matoma Lietuvoje ir Vidurio Rytų Europos regione, ir kaip ji suvokiama Vakaruose. Žlugus Rusijos imperijai, o vėliau SSRS, šių žlugimų sąlyga yra mūsų – nacionalinių valstybių – atsiradimo pagrindinė prielaida. Vakarų Europos valstybės, ką ir akcentuoja Snyderis ir kas jį sieja su Lévy’io įžvalgomis, niekada nebuvo „nacionalinės“, tad susikalbėjimas, vadovaujantis nacionaliniais argumentais ir nacionalinės istorijos tradicijos pagrindu, EU yra iššūkis.
Skiria šiuos mąstytojus dedami akcentai ir požiūrių perspektyvos. Lévy’io svajonė yra išnaudoti Imperijos galimybes ginant mažumas ir mažųjų laisvę, t. y. iš Romos imperijos paveldo išsirinkti gražiausius geopoetikos siūlomus kultūrinių klodų epizodus ir patirtį, taip kuriant vieningos Europos su JAV pasakojimą. Jo pagrindu būtų įmanoma kurti ir palaikyti laisvės salas pasaulyje. Šiuo atveju Snyderio žiūra koncentruojasi į praeities demitologizavimą ir atvirumą tikrajai istorijai, pirmenybę teikianti pastarajai, o ne mitų ir didžiųjų pasakojimų kūrimui. Mitas, tiek nacionalinis, tiek imperinis, uždaro kelią ateities apmąstymams, o nuoširdus istorijos pažinimas ateitį išlaisvina. Šios dvi autorių perspektyvos esmingai žymi ir EU kryžkelę, ir vizijų nesuderinamumo ištakas: geopolitinė situacija verčia svajoti apie konsoliduotą supranacionalinę EU, bet neišspręstos istorinės nuoskaudos ir patirtys, piliečių savimonė ir reikalavimai skatina riboti savo veiklas nacionalinių valstybių sienų ribose. Klausimas tik, ar EU turi laiko apmąstymams, po „Brexit‘o“ praradusi 66 mln. piliečių, o Vidurio Rytų Europos valstybės – drąsos atsisakyti savo sunkiai iškovoto nacionalinio suverenumo dėl neaiškaus federacinio projekto? Tik ką siūlo nacionaliniu mitu ir priešprieša su Kitu paremta valstybės idėja globaliame pasaulyje? Už teksto pradžioje paminėtų Verhofstadto ir Orbano politinio PR akcijų slypi labai svarbūs civilizaciniai klausimai.
Epilogas su perspektyva
Kol EU Vakarai snaudžia, VRE kovoja, JAV traukiasi, pasaulį pasiryžusi supurtyti ne tik Kinija.
Vis labiau technologijomis grindžiamoje tikrovėje mūsų akyse aižėja ir kinta tradicinis įsivaizdavimas apie imperiją ir valstybes, nes, kaip taikliai įvardijama Lévy’io, svarbiausiu geopolitiniu žaidėjų tampa „imperijos skaitmeniniais veidais“ – GAFA (Google, Apple, Facebook ir Amazon) ir BATX (Baidu, Alibaba, Tencent ir Xiaom).
Prancūzas atkreipia dėmesį, jog GAFA, kaip „išvietinta“ imperija vėl gimdo minią ir mases, kurios atsisako mokslo, refleksijos, proto autoriteto – masiškai reprodukuoja fake news ir vykdo nesukontroliuojamas manipuliacijas. Pavyzdžiui, vienas GAFA atstovų – Markas Zuckerbergas 2019 m. spalio 23 d. vykusių JAV Kongreso klausymų metu, akivaizdu, pasirodė turintis itin seklų suvokimą apie geopolitinę situaciją, etiką ar minėtą geopoetiką. Paklaustas apie savo kuriamą kriptovaliutą, jos reikalingumą pagrindė tiesiog per konkurencinį santykį su Kinija: „Teks rinktis arba feisbuko kelią, arba Kinijos“. Valstybių finansų reguliavimo mechanizmai, finansų rinkų patikimumo klausimai ir galiausiai galiojantys įstatymai, įtvirtinti Konstitucijoje, šiame konkurenciniame kare tampa paprasčiausiai nebesvarbūs. Apie Kinijos komunistų partijos ir BATX suaugimą nėra ką ir kalbėti – tai naujos formos totalitarizmą kurianti sistema, kuri primena jau ne Žvaigždžių karus, o Terminatoriaus Skynetą ar Matricą, su visomis sekimo, perauklėjimo, konclagerių ir organų transplantavimo sistemomis.
Grįžtant prie Tukidido spąstų tezės, kad didžiųjų supergalių konflikte lemiamą vaidmenį vaidina periferiniai įvykiai, reikia į šią panoraminę analizę įtraukti vieną svarbiausių vykstančių konfliktų, kuriame, anot Lévy’io, sprendžiasi Vakarų civilizacijos vertybių likimas. Tai – kurdų laisvės kova už savo valstybę ir imperijomis norinčių tapti karalysčių interesai. Prieš imperiją – JAV, sukilo ne tik Kinija, bet akivaizdžiai savo istorines nuoskaudas ir nevykusias aspiracijas nori įgyvendinti Saudo Arabija, Turkija, Rusija ir Iranas. Lévy’is kelia klausimus, ar ne laikas nustoti imituoti dialogus ir vaidinti demokratiją, kai akyse žūsta tie žmonės, kurie atvirai kovoja už savo laisvę, ir nuo senų laikų kovoja JAV ir Europos valstybių pusėje. Kokia pasaulinės demokratijos utopija kuriama, jei Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje savo balsus turi Kinija ir Rusija. Apie kokį bendradarbiavimą įmanoma kalbėti, kai JAV prieglobstį turinčio žurnalisto kūnas yra supjaustomas į gabalus su naują tvarką kuriančio Saudų šeicho Mohamedo bin Salmano palaiminimu? Dykumoje statomi tūkstančius tų pačių musulmonų, bet tik ne arabų, įverginantys 500 mlrd. dolerių vertės projektai[7], kelia skaitmeninių imperijų ir investuotojų susižavėjimą su hi-tech ir dronų valdomu NEOM distopinio miesto vizija.
Laikas taip pat pripažinti, kad Turkijos autoritaras Erdoganas jau senai nuklydo nuo Mustafa Kemalio Atatiurko puoselėjimų idealų. Kiek dar laiko užtruks susivokti, jog į NATO Turkija buvo priimta visai ne tokia, apie kokią svajoja ir kuria Erdoganas? Tai žurnalistus į kalėjimą masiškai uždarinėjantis, savo praeities nusikaltimus neigiantis, Osmanų imperijos mitų ir apžavų pagrindu besikuriantis, naujos formos karalystę primenantis valstybinis darinys. Į JAV turėjo pasitraukti net Nobelio literatūros laureatas Pamukas. Keistos paralelės driekiasi mintyse, bet šių metų laureatės Olgos Tokarczuk kalbą atsisakė transliuoti PiS partijos Lenkijoje valdomas TVP kanalas.
Kalbėti apie Iraną iš viso sunku, kurį laikas garsiai įvardinti kaip fanatišką ir nacistines šaknis turintį režimą. Tereikia prisiminti, kad Iranui tokį pavadinimą 1935 m. parinko Šachas Reze, Pahlavi dinastijos pradininkas, kuris nuoširdžiai palaikė Hitlerio rasinę politiką, Austrijos Anšliusą, Sudetų okupaciją ir britų bombardavimą. Iranas farsi kalba reiškia – Arijų žemę. Su daugiakultūre Persija jis teturi tiek pat sąlyčio taškų, kiek Trečiasis Reichas turėjo su Goethe ar Hėgeliu. Valdantys ajatolos tęsia bendrą tikslą su Hitleriu – sunaikinti Izraelį. Irano nacionalinės gvardijos smogikai iki šiol dykumoje treniruojasi segėdami antsiuvus su svastikos ženklu, arijiškumo simboliu.
Ši daugiaperspektyvė apžvalga tik primena, kad idėjos ir istorija sudaro politinės vaizduotės pagrindą ir glaudžiai koreliuoja su veiksmais bei šaltais galios žaidimais. Lévy’is sako, kad 2017 m. Kirkurko mūšis, kai kurdai sustabdė „Islamo valstybę“ ir padėjo JAV, ateities istorikams taps kaip „civilizacijos ir visos epochos kontūras, žymėjęs cezūrą, stabtelėjimą, spazmą, o gal naujos pasaulio tvarkos pradžią, kurioje lemtingą vaidmenį atliko kurdų kovotojai – Pešmerga, – „tie, kurie pasitiko mirtį“ ir... išdavystę“.
Ar EU ir JAV konsoliduosis, išlaikys ir stiprins savo galios pozicijas, pripažinusios visas nuoskaudas ir stos ginti pamatinių civilizacijos vertybių? Ar užleis vietą kylančioms karalystėms ir deleguos savo tūkstančius metų kurtas teises jų išsižadėjusioms skaitmeninėms imperijoms? Gal Elonas Muskas ir turi planą kolonizuoti kosmosą, bet dauguma visuomenės ir politikų turi pradėti mąstyti, ką paliks ateinančioms kartoms šioje planetoje.
Lietuvai taip pat teks spręsti savo kultūrinės priklausomybės ir glaudesnės integracijos klausimus. Kadangi su „mumifikuotos atminties“ reliktu – Leninu – įvilktu į šovinistinę panimperinę retoriką, Putinas nesustoja. Taip pat teks ryžtingai apsispręsti, kaip padarė Prahos meras Zdeněkas Hřibas, kokią vertybinę poziciją užimti prieš apžavų kupinus Kinijos investicijų projektus su Mao kapo šešėliu.
Vyšegrado valstybių sostinių – Prahos, Varšuvos, Budapešto ir Bratislavos – merai, panašiai kaip prieš metus pasirašę laišką intelektualai, susitikimo metu Budapešte 2019 m. gruodžio 20 d. stojo į kovą su siautėjančiu VRE populizmu ir teisės viršenybės laužymu savo valstybėse[8]. Į kurią imperijų ir vertybių pusę stos Vilnius ir Lietuva? Juk Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė kadaise taip pat buvo „nepasiskelbusi imperija“.
[1] Sąmoningai vartojamas Europos Unijos terminas, kurio vertingumą, skirtingai nei semantiškai devalvuotą „sąjungos“ terminą, pagrindė istorijos profesorius Rimvydas Petrauskas, apžvelgdamas istorinę Europos unijų genezę ir Lietuvos civilizacinį priklausomumą Vakarų arealui. Žr. plačiau: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-09-21-europietiskumo-ilgesys-ir-integracijos-baime/171921
[2] Fight for Europe – or the wreckers will destroy it””, in: https://www.theguardian.com/commentisfree/2019/jan/25/fight-europe-wreckers-patriots-nationalist?fbclid=IwAR3qjzOhR3CXuXZTGnn8cXmvHFeTfhVZSi1BNjxyk5N01DzveAZ49yYijHU
[3] Arendt, Hannah. Origins of Totalitarianism. New edition with added prefaces, A Harvest Book, 1973, p. ix.
[4] Allison, Graham. The Thucydides Trap: Are the U.S. and China Headed for War? In: https://www.theatlantic.com/international/archive/2015/09/united-states-china-war-thucydides-trap/406756/
[5] Lévy, Bernard-Henri. The Empire and the Five Kings: America's Abdication and the Fate of the World, Henry Holt & Co., 2019.
[6] Snyder, Timothy. Speech to Europe, in: https://www.eurozine.com/judenplatz-1010/?fbclid=IwAR1E3CQraIxwmYK1vNP7XlGL199Fw9oWnNQthA6mXfI5yQoqnKrdcOQkCW0
[7] Gardner, Franl. Mohammed bin Salman: How Saudi Arabia’s crown pronce rose to power, in: https://www.bbc.co.uk/news/extra/lLGBQVCUCZ/mohammed_bin_salman
[8] https://balkaninsight.com/2019/12/20/democracy-digest-v4-mayors-unite-against-populism/?fbclid=IwAR1QF3Kfz9gtMVaVb4rO6xwc7EXCCLGSDIRTWnd2l-Wy9C4qiBZ-cM5v76U |