| Резюме: |
Pabandžiau pamąstyti ne apie geriausius pastarojo dešimtmečio serialus, tačiau apie svarbiausius, t.y. galbūt tie patys serialai atsidurtų ir „geriausiųjų“ sąraše, tačiau šiuo atveju svarbi yra šių kūrinių įtaka televizijos industrijai (inovatyvumas, naujumas, išskirtinumas), mūsų gyvenamai tikrovei arba gebėjimas taikliai apibūdinti paskutinį dešimtmetį ir laikmetį, kuriame gyvenome ir vis dar gyvename.
Pastarąjį televizijos dešimtmetį galima būtų apibūdinti kaip aukso laiką. Ir nors suvokimas, kad įmanoma kokybiška, intelektuali ir įtraukianti televizija, atsirado kur kas anksčiau nei prasidėjo praėjęs dešimtmetis, tačiau būtent šiuo laikotarpiu serialai ima vis dažniau pritraukti svarbius, talentingus kino meno kūrėjus ir pačius geriausius aktorius pasaulyje. Televizija nebėra tik vidutiniškų režisierių, scenaristų ar aktorių uždarbiavimo vieta, į ją patraukiami ir patys garsiausi pasaulyje vardai ir talentai. Per dešimt metų atsirado dar kelios panašios į „Netflix“ vaizdo turinio peržiūros platformos, kuris siūlo ne tik galimybę žiūrėti senus, bet ir kuria naujus serialus. Ateinantis dešimtmetis, matyt, tradicinei televizijai jau nepriklausys.
Chernobyl / Černobylis, 2019 m. (HBO televizija)
Jeigu šis tekstas būtų rašomas tarptautinei auditorijai, galbūt pernai pasirodęs HBO serialas „Černobylis“ ir nebūtų atsidūręs jame. Šis serialas sukėlė fenomenalią reakciją visame pasaulyje, tačiau Lietuvoje jis buvo pasitiktas su dar didesniu smalsumu ir lūkesčiais: juk didelė dalis filmavimo vyko čia, o taip pat prie serialo produkcijos ženkliai prisidėjo Lietuvoje gyvenantys kino ir televizijos industrijos profesionalai.
Tačiau „Černobylis“ svarbus ne tik dėl lietuviškos detalės jo produkcijos procese. Šis serialas pasakoja apie vieną šiurpiausių tragedijų pasaulyje ir vieną pačių ciniškiausių valdžios strategijų nuslėpti savo klaidas ir „išsukti“ sveiką kailį. Serialo kūrėjai meistriškai kuria įtampą, jungia paskiras siužetines linijas, bet svarbiausia – paliečia istorinį laikotarpį, kuris detaliai ir įtaigiai pasaulyje dar nebuvo išnagrinėtas.
Platesnę analizę galite paskaityti tekste apie galią ir ideologiją „Černobylyje“.
Taip pat apie Černobylio atominės elektrinės reaktoriaus sprogimo pasekmes Lietuvai galite skaityti čia.
Stranger Things / Keisteni dalykai, 2016 m.–dabar (Netflix)
Klausite, kodėl mokslinės fantastikos drama su siaubo elementais apie vaikus (jau dabar ūgtelėjusius paauglius) turėtų atsirasti svarbiausiųjų pastarojo dešimtmečio televizijos serialų sąraše? Tam yra kelios priežastys. Visų pirma, tai vienas populiariausių pasaulyje televizijos serialų, sutraukiantis vienus didžiausių žiūrovų srautų į „Netflix“ platformą tada, kai naujos serialo serijos pasirodo. Antra, jis tobulai įkūnija pastarojo dešimtmečio fenomeną: nepailstamą poreikį patirti nostalgiją praėjusiems laikams, tačiau „Keistesni dalykai“ tai daro ne dirbtinai „kaišiodami“ įvairias praėjusio laikmečio (šio serialo atveju – 80-ųjų) nuorodas, daiktus ar vaizdus, o organiškai juos įtraukdami į siužetą, nuolat cituodami to laikotarpio filmus ir kurdami svaigios ir laisvos vaikystės atmosferą.
Daugelis dabartinės Holivudo produkcijos, siekiančios sukelti nostalgijos jausmą ir taip parduoti kūrinį, daro tai stebėtinai neišradingai: kad ir pakartoja didelę dalį prieš tai sukurto filmo. Pavyzdžiui, Disney’aus kompanijos animacijos „Gražuolė ir pabaisa“ naujoji versija, kurioje vaidina aktoriai visiškai nesistengia sukurti ko nors naujo, tai tik to paties siužeto kitoje formoje kartotė. Tačiau „Keistesni dalykai“, nors ir žaidžia nostalgijos elementais, referencijomis į kitus kūrinius, kuria unikalų pasaulį, kurio istorijos nėra tik pakartojimas to, kas buvo sukurta anksčiau. Kartu jis puikiai apibūdina šio pasaulio sunkiai paaiškinamą poreikį nuolat prisiminti, mažai gyventi dabartyje ir beveik nekurti ateičiai.
Games of Thrones / Sostų žaidimas, 2011–2019 m. (HBO)
Paskutinysis „Sostų žaidimo“ sezonas nuvylė didžiąją daugumą serialo gerbėjų. Tiesa, vis prastėjanti scenarijaus ir pasakojimo sklandumo kokybė jautėsi jau daug anksčiau. Atrodo, kad serialo kūrėjų vaizduotė sunkiai gebėjo sugalvoti, kokiu būdu pabaigti tokio kultūrinio fenomeno pasakojimo liniją. Suprantama, svaigi šlovė ir dideli lūkesčiai niekada nepadeda kūrėjams.
Tačiau, jei prisimintumėte kelis pirmuosius serialo sezonus, tai buvo viena įdomiausių ir unikaliausių serialo žiūrėjimo ir analizavimo patirčių per pastarąjį dešimtmetį. Visų pirma, dėl to, kad serialas tapo (ir vis dar yra) bendra kultūrine patirtimi įvairiausių socialinių sluoksnių, išsilavinimų, tautybių žmonėms. Tokiame kultūros ir pramogų išsiskaidyme sunku rasti kokią nors patirtį, kuri vienytų didelę dalį visame pasaulyje gyvenančių žmonių.
Antra, serialas svarbus kaip (bent pirmuosius kelis sezonus) meistriškai gebėjęs įkūnyti veikėjuose ir vyksmuose įvairias politinės filosofijos paradigmas. Idėjos, dažnai dūlančios knygose ar akademiniuose straipsniuose, šiame seriale atgyja, susiduria, įsiveiksmina: kai kurie iš veikėjų atstovauja ciniškai pragmatinei politinės filosofijos krypčiai, kiti – idealizmui, treti – teigia chaosą (prigimtinę būklę), kuri turėtų perdėlioti socialinę ir politinę konsteliaciją taip, kaip jiems norisi ir tam, kad jie po pertvarkos būtų jos viršuje. Retas kuris serialas per pastarąjį dešimtmetį buvo toks sodrus filosofine prasme, tačiau lygiai taip pat neizoliuojantis tų, kurie nesiekia užčiuopti filosofinės serialų plotmės, o veikiau žavisi sklandžiai besivystančiais įvykiais, veikėjų pokyčiais ir puikia aktorių vaidyba. Bent pirmus kelis sezonus.
Pasaulio televizijos dar ilgai ieškos kito tokio sėkmingo ir įtakingo serialo.
The Handmaid’s Tale / Tarnaitės pasakojimas, 2017 m.–dabar (Hulu)
Distopinių tikrovių aukso amžius kine įgavo uragano formą su filmų serija „Bado žaidynės“ (angl. The Hunger Games), tačiau greitai ši tendencija išseko ir išblėso: tiek televizijoje, tiek kine pasirodydavo vis mažiau (arba vis prastesnių) jaunimui skirtų filmų ir serialų distopiniuose pasauliuose. Tačiau šį žanrą pakeitė ir pakėlė į visiškai naują lygmenį serialas, sukurtas pagal Margaret Atwood to paties pavadinimo romaną „Tarnaitės pasakojimas“.
Serialo tikrovė skaudi ir baugi: ateities pasaulyje egzistuoja valdančioji ir valdomoji klasės, dėl sudėtingos ekologinės padėties didelė dalis moterų yra tapusios nevaisingomis. Iš vaisingųjų moterų sukurta vergių klasė, kuri turi „aptarnauti“ valdančiųjų poreikius, t.y. gimdyti jiems vaikus per prievartą. Šis serialas kalba ne tik apie moters padėtį visuomenėje, bet ir apie maišto prigimtį, jo efektyvumą, žmogaus pažeminimą, visiškos subordinacijos reikalavimą. Kartkartėmis jis užsimena ir apie mūsų pasaulį. Žinoma, kaip ir daugelis per žmonijos istoriją sukurtų distopijų.
The Good Place / Nuostabi vieta, 2016-2020 m. (NBC/Netflix)
Turbūt galvojate, kad jeigu šiame sąraše atsiras kokia nors komedija (juk nerimta!), tai ja turėtų tapti „Didžiojo sprogimo teorija“ (The Big Bang Theory). „Didžiojo sprogimo teorija“ yra vienas populiariausių ir ilgiausiai eteryje išbuvusių pastarojo dešimtmečio serialų, tačiau jis kur kas blankesnis (siužeto ir kokybės požiūriu) palyginus jį su „Nuostabia vieta“.
Šis serialas pasakoja apie gyvenimą… rojuje. Pagrindinė serialo veikėja Eleonora (akt. Kristen Bell) patenka į tokią puikią vietą, kurioje ji gali turėti savo sielos draugą, viską ko tik panori ir gyventi (savo pomirtinį gyvenimą) ilgai ir laimingai. Tiesa, maža detalė: pati Eleonora suvokia, kad ji čia neturi būti, nes gyvendama Žemėje buvo tiesiog siaubingai šlykštus žmogus. Tam, kad nebūtų susekta, ji paprašo savo sielos draugo moralės ir etikos profesoriaus (kurį priskyrė jai tobulai sukonstruotas rojaus algoritmas), kad jis ją „išmokytų būti gera“.
Šis pasakojimas yra neįtikėtina ir išradinga kelionė moralės filosofijos kontūrais, nuolat klausianti: ar žmogus iš prigimties yra blogas (ar geras), o galbūt jis turi galimybę keistis? Taip lengvai ir patraukliai filosofijos jums dar niekas nepristatė.
Big Little Lies / Dideli maži melai, 2017–dabar (HBO)
Serialas paremtas australų rašytojo Liane Moriarty to paties pavadinimo knyga. Iš pažiūros jis atrodo įspūdingai: pagrindinius vaidmenis atlieka tokios Holivudo žvaigždės kaip Nicole Kidman, Reese Witherspoon, Laura Dern, Zoe Kravitz ir Shailene Woodley. Antrajame (ir, tikėtina, paskutiniame) serialo sezone prie jų prisijungia ir turbūt daugiausiai įvairiausių apdovanojimų turinti amerikiečių aktorė Meryl Streep (jos vaidmuo antrajame sezone – fenomenalus).
Tokių vardų pritraukimas į televizijos ekranus iš tiesų sukėlė naują madą industrijoje: dabar ambicijų būti televizijos rinkos lyderėmis turinčios kompanijos siekia į savo kuriamų serialų pagrindinius vaidmenis pritraukti kuo daugiau įspūdingų, gerai industrijoje žinomų, talentingų aktorių vardų. Tai tik dar labiau įtvirtina televizijos kaip kokybiškos ir karjeros negadinančios (prisiminkite Quentino Tarantino filmo „Vieną kartą Holivude“ pagrindinį veikėją, kurio kino aktoriaus karjera smuko ir jis galėjo vaidinti ir epizodinius vaidmenis televizijoje) industrijos įvaizdį. Kaip tik – žymūs aktoriai renkasi jiems patrauklius pasakojimus televizijoje vis dažniau.
Serialas pasakoja apie prabangų miestelį šalia vandenyno ir kelias labai skirtingų gyvenimo krypčių moteris, kurios susiduria vienoje vietoje – savo vaikų mokykloje. Atrodo, labai paprastas siužetas, tačiau jis išsivysto į sudėtingą trilerį, kurio baigtį jums apibūdinti būtų tiesiog nusikaltimas. Pirmojo sezono režisierius Jeanas Marcas Vallée vaizdu kuria paslapties atmosferą, o atskleistos paslaptys ne tik atveria siužeto linijos vingius, bet ir parodo kaip po darnia išore, tvarkingais namais ir sukauptu turtu slepiasi smurtas, žiaurumas ir melas.
Dar vienas įdomus dalykas – beveik visus pagrindinius vaidmenis seriale atlieka moterys. Dažnai serialas buvo pristatomas (ir taip pardavinėjamas) kaip progresyvus šiuo požiūriu. Įdomu, kad antrąjį sezoną režisuoti buvo pasirinkta moteris – puiki nepriklausomo kino režisierė Andrea Arnold (jos filmas „Amerikos mylimoji“ (angl. American Honey) buvo rodomas ir „Kino pavasaryje“). Po antrojo sezono pasirodymo eteryje pradėta kalbėti viešai, kad Arnold sprendimai serialo montavimo ir ruošimo televizijai procese buvo pakeisti pirmojo sezono režisieriaus noru. Šis sprendimas nebūtinai buvo susijęs su Andrea’os Arnold lytimi, tačiau tikrai verčia kelti klausimus apie tai, kaip kitaip yra vertinamas moters režisierės darbas industrijoje. Netgi tada, kai oficialiai reklamos kampanija serialą pristato kaip tokį, kuris pagaliau susitelkia į moters istorijas. Tiesa, šie užkulisiniai žaidimai nė kiek nesumenkina abiejų serialo sezonų (o ypač aktorių meistriškumo) svarbos televizijos industrijai.
Mindhunter / Medžiojantis protus, 2017 m.–dabar (Netflix)
Serialas paremtas tikrais įvykiais: FTB aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje įkūrė elgsenos mokslų (angl. behavioural sciences) padalinį, tiriantį įvairiausių nusikaltėlių psichologiją. Keli FTB agentai ir mokslininkai pradėjo kalbėtis su JAV kalėjimuose kalinčiais serijiniais žudikais (beje, būtent vienas iš agentų sugalvojo šį terminą) ir bandyti išsiaiškinti, kodėl jie žudė ir kokiais principais kiekvienas iš jų veikė. Pagrindinis tyrėjų tikslas: galimybė ateityje prognozuoti ir lengviau pagauti kitus serijinius žudikus.
Serialas šiek tiek atsitraukia nuo tikrųjų įvykių, tačiau vienas dalykas visuomet lieka tikras: visi pagrindinių veikėjų kalbinami žudikai tikrovėje tikrai veikė ir buvo kalbinami šių žmonių. Serialas siūlo kelti klausimus apie blogio prigimtį, kaip ir kada mes tampame „geri“ ar „blogi“, kokia įtaka gali mums pakenkti ar mus padėti, taip pat jis skverbiasi į žmonių, susiduriančių su neapsakomu blogiu, psichologiją: kiekvienas iš pagrindinių veikėjų turi įsiskverbti į savo tiriamųjų sąmonę, ją suvokti ir suprasti.
Tačiau serialo svarbi nėra susijusi tik su jo siužetu. Vienas iš pagrindinių serialo kūrėjų, prodiuseris ir didelės dalies serijų režisierius – amerikietis Davidas Fincheris, t.y. vienas iš amerikietiško autorinio kino atstovų, talentingiausių ir labiausiai pripažintų JAV režisierių, o tai – retas pavyzdys serialų industrijoje. Tiesa, pirmasis jo režisuotas serialas buvo „Kortų namelis“ (angl. House of Cards), tačiau jo likimas (kokybės požiūriu) leidžia man atsisakyti galvoti apie jį kaip apie vieną svarbiausių dešimtmečio serialų.
Black Mirror / Juodasis veidrodis, 2011 m.–dabar (Netflix)
Jeigu reiktų apibūdinti šį serialą vienu žodžiu, turbūt rinkčiausi žodį „drąsus“. Seriale nėra vientisos siužetinės linijos, kiekviena nauja serija pasakoja naują istoriją, tačiau jas visas vienija svarbios temos: ateitis, technologijų įtaka žmonių socialiniams santykiams, psichologijai ir … žmogaus žiaurumas.
Pavyzdžiui, pirmojo sezono trečiojoje serijoje pasakojama apie ateities pasaulį. Jame kiekvienas turi galimybę įsigyti kūne tūnantį prietaisą, kuris įrašo kiekvieną patirtą akimirką. Vėliau visus savo potyrius galite pakartoti dar ir dar kartą. Ne tik sau, bet ir parodyti kitiems televizoriaus ekrane. Tokia nauja technologija, atrodytų, puiki, nes iš kiekvienos patirties pakartojimo žmogus gali pamatyti savo klaidas, kitų žmonių reakcijas, mokytis, tačiau serialas netapo technologijos įsiskverbimo į žmogaus gyvenimą ir kūną šviesiomis spalvomis. Atvirkščiai: nuolatinis įvykių pakartojimas tik dar labiau didina pagrindinio veikėjo nerimą, nepasitikėjimą kitais žmonėmis, atidumą tiek savo, tiek kitų klaidoms, depresiją.
„Juodojo veidrodžio“ pasakojamos istorijos yra neįtikėtinai nepatogios, matyt, jos iš tiesų užčiuopia sudėtingus žmogaus psichologijos santykio su technologija aspektus, verčia jaustis jų įkaitu ir matyti savo atspindžius sutirštintuose kūrėjų pasakojimuose apie galimą mūsų pasaulio ateitį. Serialas yra atviras, nepatogus, bet kartu ir išradingas, t.y. gebantis mąstyti apie ateitį tada, kai toks mąstymas kartais atrodo beveik nebeįmanomas, jis apibūdina mūsų laikmečio baimes ir skaudulius, žvelgdamas į ateitį. Labai šiurpią ir nepatogią. Tiesa, prieš žiūrint reikėtų įspėti, kad seriale rodomi vaizdai ne visuomet yra patys maloniausi akiai. Gali sukrėsti, tačiau kelionė mąstant apie save ir savo reakcijas iš tiesų naudinga.
The Young Pope / Jaunasis Popiežius, 2016 m. (HBO)
Ar kas galite pamiršti pirmąją italų režisieriaus Paolo Sorrentino serialo „Jaunasis popiežius“ sceną? Audringą aktoriaus Jude’o Law kalbą? Nuščiuvusią minią? Sunku.
Tai turbūt vienas žaismingiausių ir intelektualiausių paskutiniojo dešimtmečio serialų, nuolat kalbantis prieštaravimais, nuolat paneigiantis pats save ir vėl iškylantis iš naujo. Pavyzdžiui, pirminė serialo idėja jau yra prieštaringa: Katalikų Bažnyčios galva tampa neįtikėtinai jaunas popiežius, kuris, atrodytų, turėtų liberalizuoti Bažnyčią, tačiau jis be galo konservatyvus. Sorrentino žaidžia žiūrovo pirminiais lūkesčiais puikiai.
Iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti, kad „Jaunasis popiežius“ galėtų būti viso labo akiplėšiška Katalikų Bažnyčios kritika, tačiau taip nėra. Jeigu serialas įsibėgėja lyg ir akivaizdžiai kritikuodamas Bažnyčią, tai vėliau leidžiasi į mąstymą apie tikėjimo, nuodėmės ir Dievo prigimtį. Ir tai daro be galo stilingai.
Daugiau apie šį serialą siūlyčiau paskaityti pokalbyje su filosofu, buvusiu ambasadoriumi prie Šventojo Sosto prof. dr. Vytautu Ališausku.
Naisių vasara, 2009–dabar / Tautos tarnas, 2015 m.–dabar.
Šiuos du serialus surašiau greta dėl to, kad jie atspindi vieną labai svarbią, kiek pavojingą ir įdomią šio dešimtmečio tendenciją: pramogų pasaulio, medijos ir politikos tamprų ryšį, veik susiliejimą. Matyt, šią tradiciją dar senokai pradėjo pats Donaldas Trumpas su televizijos realybės šou „Mokinys“ (angl. The Apprentice), kuriame jis vaidino pats save. Arba buvo savimi. Juk pagrindinė šio šou prielaida: prieš save matote tikrovę, kad ir kokia ji suvaidinta būtų.
2009 m. Lietuvoje atsirado kitas panašaus pobūdžio serialas „Naisių vasara“, kurio pagrindinis veikėjas, sunku būtų ginčytis, tiesiog pernelyg panašus į vieną iš dabartinės valdančiosios partijos narių. Ilgai rodytas per Lietuvos nacionalinę televiziją, jis įgavo didžiulį pasisekimą ir sulaukė susidomėjimo.
„Tautos tarnas“ pasiekė dar aukštesnį simuliakro lygmenį nei bet koks kitas tokio pobūdžio projektas. Jame aktorius Volodymyras Zelenskis vaidina mokytoją, netyčia pratrūkusį mokykloje, nufilmuotą mobiliuoju telefonu ir patekusį internetą. Šis vaizdo įrašas sulaukia tiek reakcijų, kad mokytojas, skatinamas savo mokinių, užsiregistruoja į Ukrainos prezidento rinkimus. Ir juos laimi. Tolesnė serialo įvykių eiga yra svarbi galbūt tik dėl to kaip vaizduojamas Zelesnkio personažas: kaip atsidavęs tautai, paprastas, nepasiduodantis aplink besisukiojantiems oligarchams. Šiandien Volodymyras Zelenskis yra Ukrainos prezidentas. Ar gali būti koks didesnis simuliakras? Toks tikrovės ir fikcijos susiliejimas, kurioje, atrodo lengva atskirti aktorių nuo jo atliekamo vaidmens, bet galiausiai – ar tikrai visi atskiria? Ar mes tikrai suvokiame, kad fikcija buvo pakartota tikrovėje?
Jokiu būdu nesakau, kad V. Zelenskis nevertas Ukrainos prezidento posto, viso labo atkreipiu dėmesį, kad jis jau vieną kartą tapo prezidentu ir fikcinėje erdvėje, o vėliau jo partija buvo pavadinta taip pat kaip ir serialas. Tikėtina, tikintis daugiau palaikymo. „Tautos tarnas“ (o ir „Naisių vasara“) patenka į svarbiausiųjų sąrašą dėl neįtikėtinos įtakos mūsų gyvenamai tikrovei.
|