| Резюме: |
Kai mokiausi Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijoje, mus vis aplankydavo garbių svečių, kurie dalindavosi savo gyvenimo patirtimi – politikai, menininkai, mokslininkai. Gerai, kad lankydavo, bet vis pagalvodavau, kad tėvų karta gyvena kitame pasaulyje. Tad, kai įstojusi į vaidybos studijas sulaukiau jaunesnių kraštiečių prašymo papasakoti apie aktoriaus gyvenimą, iškart sutikau. Viskas prasidėjo nuo trumpų pokalbių apie aktorystę, išsiplėtė į kelių valandų teatrinius mokymus, o galiausiai išaugo į stovyklą. Šiemet organizavome jau šeštąją: 11 dienų unikaliose vietose – Norviliškių pilyje ir Babtyno-Žemaitkiemio dvare.
Mūsų stovykla skirta Šalčininkų rajono vaikams, kur vyrauja dvikalbystė. Manau, menas yra būtent ta veikla, kuri padeda sujungti skirtingų tautybių žmones. Mums svarbiausia – ne kokia kalba vaikas kalba, o suteikti jam galimybę būti suprastam. Dažnai jų kalbos akcentas net suteikdavo žavesio kuriamam personažui, o publikos palaikymas padėdavo vaikui net save patį nustebinti aktoriniais atradimais.
Per šešerius metus su kolega Šarūnu Gedvilu subūrėme gausią profesionalių aktorių ir režisierių komandą. Šią vasarą stovyklos kūrybinę komandą sudarė per 20 žmonių. Šiemet pabandėme naujovę – meno festivalį, kuris puikiai pavyko. Pusė stovyklautojų mokėsi vaidybos, tada stebėjo profesionalius teatro, klounados, improvizacijos, poezijos ir muzikinius pasirodymus. Ir galiausiai likusį stovyklos laiko tęsė vaidybos mokymus ir filmavimus. Po festivalio vaikai patys daug laisviau elgėsi scenoje ir nebijojo improvizuoti. Daugelio vaikų atsiliepimai buvo apie tai, kad po klounados užsiėmimų jiems dingo baimė pasirodyti kvailai. Manau, kad noras visada atrodyti protingiems ir tobuliems mus labai suvaržo. Jaunimas turi puikių, net fantastiškų idėjų, tačiau bijodami nusišnekėti ar pasirodyti juokingi dažnai savo kūrybą apriboja standartinėmis klišėmis.
Stovyklos organizatorius Š. Gedvilas neseniai grįžo iš misijos Ukrainoje, kur dirbo su karo pabėgėlių vaikais. Lietuvoje jis taip pat dirba kaip gydytojas klounas, lankydamas vaikus ir senjorus gydymo, slaugos įstaigose ar pabėgėlių centruose. Jis sugeba sudominti stovyklos dalyvius humoru ir kūno plastika. Čia svarbiausia emocija, ryšys ir akių kontaktas, o ne žodžiai. Juolab jaunimui, įpratusiam bendrauti telefonu (žinutėmis ir vaizdais), išlaikyti akių kontaktą yra gana sunki užduotis. Vis dėlto vaikams iki 11 metų žiūrėti į akis buvo daug lengviau nei vyresniems.
Edukacinės dirbtuvės, įvairių vaidybos metodų mokymai, scenarijaus rašymas ir filmavimas – taip atrodo mūsų stovykla. Į visas veiklas įtraukiame diskusijų, dalijamės mintimis, nes kūrybinė veikla ir jos reflektavimas kartu su menininkais profesionalais yra puikus būdas iš vidaus pažinti meno pasaulį. Kviečiu jus pačius pasižiūrėti, kaip Šalčininkų kraštas vasaromis sužydi. Ir raginu visus iš provincijos kilusius profesionalus – grįžkite į savo miestelius ir kaimus.
Stovykla-festivalis „Menas be sienų“ vyko liepos 2–12 d. Jos akimirkas kviečiame žiūrėti video reportaže.
|