| Резюме: |
Daugiau kaip 100 įvairiausių visuomeninių sričių atstovų – gamtos, meno ir kultūros veikėjų, nacionalinių premijų laureatų, Lietuvos vardą pasaulyje garsinančių kūrėjų, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentą Gitaną Nausėdą su prašymu gelbėti Punios šilą – vieną vertingiausių Lietuvos ir Europos miško masyvų – kurio likimui grėsmę kelia laikinojo aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos sprendimai.
Prezidentas į šį kreipimąsi sureagavo teigdamas, kad unikalios šalies vietovės turi būti adekvačiai saugomos, todėl palaiko siūlymą didesnėje Punios šilo draustinio teritorijoje didinti aplinkos apsaugą. Po susitikimo su Prezidentu aplinkos ministras sakė, kad iki spalio Punios šile turėtų būti atšauktos visos medžioklės, kurias per sistemą užsako privatūs medžiotojai. Taip pat K. Mažeika pavedė Valstybinių miškų urėdijai nevykdyti plynųjų sanitarinių miško kirtimų Punios šile. O Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai pavesta iki šių metų gruodžio 1-osios peržiūrėti Punios šilo apsaugos tikslus.
Režisierius, profesorius GINTARAS VARNAS kartu su gamtosaugininku Žymantu Morkvėnu – minėto kreipimosi į Prezidentą dėl Punios šilo situacijos ir peticijos šilui gelbėti autoriai. Šįsyk su režisieriumi pokalbis ne apie teatrą, bet apie menininko balso svarbą bei galią prisidedant prie Europos mastu unikalios Punios šilo sengirės išsaugojimo. Peticiją jau pasirašė per 13 tūkst. asmenų – savo nuomonę galite pareikšti ir jūs paspaudę šią nuorodą.
Iš tiesų su režisieriumi G. Varnu apie gamtosaugą ir ornitologiją galima kalbėtis valandų valandas – kaip su tikru profesionalu, ir ši veikla režisieriui labai reikšminga. „Aš negaliu matyti neteisybės, kaip elgiamasi su gamta, – teigia jis. – Nors esu gamtininkas mėgėjas, jaučiu pareigą padėti gamtosaugininkams. Nes jeigu gali ką nors padaryti – tai ir padaryk, o ne plepėk.“
Režisierius užsiminė ornitologu norėjęs tapti nuo vaikystės. Ir turėjęs juo tapti: „Pavasariais, vasaromis būdavo paukščiai, o žiemą – teatras. Tokia nuo mažų dienų dviejų sričių šizofrenija (juokiasi). Dvylikos metų jau žinojau visus lietuviškų paukščių lotyniškus pavadinimus. Paskui stojau į biologiją – neįstojau, pritrūko pusę balo. Taip ir netapau profesionaliu ornitologu, bet užtat esu ornitologas mėgėjas: kiek galiu, dirbu su paukščiais, juos žieduoju, dalyvauju įvairiuose monitoringuose.“
Dabartinis aplinkos ministras yra Mikė melagėlis. Kiekvieną dieną ką nors pameluoja. Ir reikia būti budriam skaičiuojant, kiek kartų per dieną jis pameluoja. Tai štai, anot jo, projekto sustabdymo motyvacija buvo tai, neva vietiniai gyventojai skundžiasi, kad čia jiems bus draudžiama uogauti, grybauti, vaikščioti po mišką. Netiesa.
Kaip pribrendo reikalas teikti kreipimąsi į Prezidentą dėl Punios šilo išsaugojimo ir paskelbti su tuo susijusią peticiją?
Šiemet „Santaros–Šviesos“ suvažiavime vienos iš sesijų tema buvo gamtosauga. Dieną prieš buvo parodytas režisieriaus Jono Ohmano filmas „Žalieji muškietininkai“ apie Lietuvos nepriklausomybės atgavimo laikų tikrąjį žaliųjų judėjimą „Atgaja“. Nežinau, ar dabar Lietuvoje yra tokių žaliųjų judėjimų – šalį valdančių „žaliųjų“ pavadinimą rašyčiau su trigubomis kabutėmis, nes jie iš tikrųjų yra apsimetėliai žalieji.
„Santaroje–Šviesoje“ įvyko du svarbūs dalykai. Pirma, čia dalyvavęs naujasis išrinktasis Prezidentas tarsi niekieno neprašomas davė pažadą: „Aš norėčiau, kad Lietuva po penkerių metų būtų taikesnė, teisingesnė ir žalesnė. Nes tai, kas vyksta pastaruoju metu su mūsų, sakyčiau, tokia brutalia kova prieš gamtą, man tikrai labai nepatinka, ir manau, kad mes praradome sakralinį ryšį su savo senove, kai mūsų protėviai gerbė kiekvieną ąžuolą, gerbė kiekvieną seną medį, brangino jį.“
Žmonės, išgirdę šiuos žodžius, pasižiūrėję filmą, po sesijos paskutinę dieną vis prieidavo ir sakydavo: „Darykime ką nors“, „Duokite ką nors pasirašyti“. Tik tą dieną mes dar nieko neturėjome jiems duoti pasirašyti.
Filosofas Arūnas Sverdiolas suvažiavime kalbėjo, kad filme apie „Atgają“ minios žmonių kovojo su sovietiniais biurokratais turėdami tikslą išsaugoti gamtą. Ir kovojo taip, kad netgi drįso eiti į sovietinius dalinius, brautis per tvoras – tam iš tikrųjų reikėjo drąsos. O dabar, sakė filosofas, kodėl nekovojama su vietiniais tautiniais biurokratais?
Ir tada supratau, kad reikia kažką daryti, tik trūko vieno – konkretaus preteksto.
Nuklysiu į įvykius prieš dešimt metų, kai su gamtininkais birželio pradžioje Ignalinos rajone radome iškirstą mišką su žvirblinės pelėdos uoksu. Aptikome vieną negyvą jauniklį ir pasiutome – tuo metu net nebuvome pagalvoję, kad Lietuvoje leidžiama kirsti miškus pavasarį. Vyko piketai prie Aplinkos ministerijos, skelbtos peticijos – reikalavome, kad būtų uždrausti miškų kirtimai nuo balandžio iki liepos. Tąkart pavyko pasiekti kompromisinį variantą – miškus uždrausta kirsti nuo balandžio 15-osios iki birželio 15-osios – du mėnesius. Vis geriau negu nieko, tačiau šis draudimas įsigaliojo tik saugomuose II–III grupės miškuose, bet IV grupės miškuose kirtimai galimi kada nori.
Tuomet pretekstas buvo negyvas pelėdžiukas, dabar – Punios šilas.
Na reikia „turėti proto“ žmogui, būnančiam aplinkos ministru, sustabdyti gerą dalyką – Punios šilo gamtinio rezervato ir botaninio-zoologinio draustinio sujungimą į bendrą gamtinio rezervato teritoriją, ir tai padaryti liepos 12 dieną. Prezidento inauguracijos dieną! Tam jau tikrai reikia turėti „daug smegenų“! Punios šilo rezervato plėtros projekto sustabdymas ir tapo karo kirviu tarp gamtosaugininkų, menininkų, visuomenininkų, kuriems rūpi gamta, ir aplinkos ministro.
Atvirai pasakysiu, – kadangi esu menininkas, galiu sakyti, ką noriu, – man dabartinė valdžia panaši į Voldemorto valdžią „Haryje Poteryje“. Visa tai – toks suktas ir klastingas sąvokų pakeitimas. Ir tuo žaidžiama visur – pradedant Karbauskiu, baigiant jo visais Mirties valgytojais... Tas pats vyksta su kultūra, kuriai neva labai daug dėmesio skiriama, įsivaizduojant „didžiąją“ kultūrą kaip Naisių vasarą. Tas pats vyksta su švietimu. Tas pats – su gamtosauga.
Viena yra viltingi žodžiai, kuriuos ištarė Prezidentas, gausus peticijos balsų skaičius, kita – realūs veiksmai. Kokių jų būtina imtis?
Apie Punios šilo rezervato plėtrą gamtininkai kalbėjo jau seniai, tai buvo buvusio aplinkos ministro Kęstučio Navicko iniciatyva. Punios šilas yra labai vertingas, jis užima daugiau kaip 2 tūkst. hektarų teritoriją, o rezervatas šiuo metu yra daugiau kaip 400 hektarų plote. Buvo sugalvota nauja rezervato koncepcija – praplėsti jo teritoriją botaninio-zoologinio draustinio ribose, kitaip sakant – apimant visą mišką, taikant tam tikroms teritorijoms griežtą apsaugą. Idėja buvo sukurti naujo tipo rezervatą su keliomis griežtos apsaugos zonomis – vadinasi, čia faktiškai joks žmogus negali lankytis, o visa likusi teritorija turėjo tapti rezervatu, kuriame žmonių lankymasis yra leidžiamas, bet kuriame stabdomi miškų kirtimai ir medžioklės. Jokių draudimų ten vietiniams gyventojams nei uogauti, nei grybauti nebuvo numatyta. Kaip tik buvo norima žmonėms sukurti galimybę savo akimis pamatyti senovinės girios grožį.
Tačiau dabartinis aplinkos ministras yra Mikė melagėlis. Kiekvieną dieną ką nors pameluoja. Ir reikia būti budriam skaičiuojant, kiek kartų per dieną jis pameluoja. Tai štai, anot jo, projekto sustabdymo motyvacija buvo tai, neva vietiniai gyventojai skundžiasi, kad čia jiems bus draudžiama uogauti, grybauti, vaikščioti po mišką. Netiesa.
Maža to, rezervato plėtrai, Aplinkos ministerijai dar vadovaujant Kęstučiui Navickui, trukdė Seimo Aplinkos apsaugos komitetas, kuriam vadovavo – spėkite, kas? Ogi dabartinis ministras! Taigi jis puikiai žino, koks tai projektas, bet jau tada su juo nesutiko. Kodėl? Manyčiau, čia reikėtų ieškoti medžiotojų interesų. Jis pats yra medžiotojas, o mūsų medžiotojai – klanų klaneliai, būrelių būreliai...
Kitas melas. Visas miškas yra valstybinis, bet jame yra valstybinių, vadinamųjų komercinių, medžioklės plotų. Ir kaip savo nuopelną bei privalumą ministras įvardija tokių medžioklės plotų pardavimą privatininkams. Tai dar blogiau. Esu matęs tokių pyškinamų rezervatų Afrikoje – rezervatų, sukurtų tam, kad į juos suvažiuotų visokie lietuviški bradauskai, bosai ir už didelius pinigus pyškintų liūtus, žirafas. Tai skerdykla. Punios šilas galėjo pavirsti kažkuo panašiu.
Ministras pamelavo ir paskelbdamas, kad Punios šile jau sustabdyti plynieji kirtimai. Ministre, jūs turėtumėte žinoti, kad antros grupės miškuose plynieji kirtimai niekada nevykdomi. Jie ten niekada ir nebuvo vykdyti. Ten vykdomi sanitariniai kirtimai.
Atvirai pasakysiu, – kadangi esu menininkas, galiu sakyti, ką noriu, – man dabartinė valdžia panaši į Voldemorto valdžią „Haryje Poteryje“. Visa tai – toks suktas ir klastingas sąvokų pakeitimas. Ir tuo žaidžiama visur – pradedant Karbauskiu, baigiant jo visais Mirties valgytojais... Tas pats vyksta su kultūra, kuriai neva labai daug dėmesio skiriama, įsivaizduojant „didžiąją“ kultūrą kaip Naisių vasarą. Tas pats vyksta su švietimu. Tas pats – su gamtosauga.
Kalbi, kad esi žaliasis, o tavo veikla gamtos atžvilgiu – juodoji. Tai kas tai yra? Klastingas voldemortizmas!
Man visa ši situacija tiek persirpusi, kad esu pasiruošęs eiti iki galo. Ir gamtininkai sako, kad jų kantrybė jau trūkusi. Iš tiesų jiems reikia susėsti, parengti gamtosauginę strategiją – tokią, kokią jie ją mato, ir, jeigu ne dabar, tai po kelerių metų, kai valdžia pasikeis, įgyvendinti. Žinoma, bus tų visokių ministrų, bet, tiesą sakant, blogesnio už dabartinį neatsimenu. Ne pats blogiausias variantas tie, kurie nelabai ką ir nuveikia. Bet idiotai su idėjomis – destruktyviomis! – čia tai jau blogai.
Destruktyvios idėjos – sakote. Išties keisti atrodo tokie sprendimai turint omenyje, kad Europa vykdo intensyvias gamtosaugos, apželdinimo programas, taikydamasi prie klimato kaitos. Kodėl Lietuvoje, jūsų nuomone, ši bėda neatrodo grėsminga?
Viskas susiję su išsilavinimo trūkumu. Gana daug žmonių yra tamsūs, ir dėl to į valdžią ateina tokie „valstiečiai–žalieji“. Deja, jie nesupranta, kad pjauna šaką, ant kurios patys sėdi. Miestuose pjaunami seni medžiai, o prancūzai juos gelbėja, džiaugiasi išlikusiais. Europa seniai iškirsta, ir tai baisu. O mes esame tame taške, kai dar galime išsigelbėti. Juk ką mes, lietuviai, turime? Neturime didelių katedrų – nei Šartro, nei Reimso, nei Paryžiaus Notre-Dame, bet turime girias. Vieną kitą dar tikrai turime. Turime gana nemažai gražių miškų, pelkių, fantastišką Kuršių neriją. Turime gamtą. Turime kultūrą. Dalykus, dėl kurių Lietuvai nereikia prieš kitus raudonuoti. Turi rastis tų žmonių, suprantančių ir kalbančių, kad reikia tai saugoti, ir neleidžiančių voldemortams savo biznelius darytis.
O nemanote, kad bėda, kalbant apie valdininkus – kompetencijos tobulinimosi užsienyje stygius?
Jeigu tokie ir išvažiuos kur nors, proto jų galvose nepadaugės. Jūs žinote Mažeikos disertacijos temą? Jis veterinaras. O disertacijos tema tokia: brokuotų veislinių kuilių sėklidžių morfometrija. Iš visų to žmogaus pareiškimų atrodo, kad nieko jis apie gamtą nesupranta. Gal ir yra perskaitęs kokius tris veterinarijos vadovėlius, bet nemanau, kad ką nors daugiau.
Artima mūsų aptariamai temai – ir Lietuvos viešųjų erdvių, parkų tvarkymo situacija. Ir čia visuomenė, kultūros ir meno žmonės piktinasi atsainiu požiūriu į gamtą, kertamais brandžiais medžiais. Ką apie tai manote?
Pastaruosius dešimt metų Lietuvoje išgyvename trinkelių erą, ir tai yra baisu. Šią vasarą lankiausi Vidurio Žemaitijoje: Kelmėje, Kražiuose, Kaltanėnuose, Užventyje, Tytuvėnuose. Mirštantis kraštas... Žmonių nėra, bet visur trinkelės. Nežinau, kaip žmonėms įpūsti teisingą mintį, nežinau, iš kur tas mąstymas, kad, jeigu medis atrodo kiek papuvęs, tai jau viskas – jis ligų šaltinis. Sakoma, kiek nukertame, tiek ir atsodiname, gal net daugiau. Na ir kas iš to? Jaunuolynas tik po šimto metų taps mišku. Gamtiniu požiūriu jis nėra vertingas. O tai, kad miestuose iškertami geri medžiai ir jų vietoje pasodinami kiti, kurie skursta... Nežinau, kodėl taip vyksta. Bet visuomenė turėtų su tuo kovoti.
Juk kažkam gali pasirodyti, kad ir Bernardinų bažnyčios freskos – tik pelėsiai, kad galima ant jų naujai ką nors nutapyti. Leistų kas nors? Cha! Senas medis yra toks pat vertingas kaip tos freskos. Duok Dieve, kad būtų kuo daugiau žmonių, kurie visam tam priešintųsi.
Žmogus įprato visur jaustis šeimininku. Jau mokykloje turėtų būti mokoma nuostatos, kad tu, žmogau, gamtoje esi svečias, toks pats svečias, kaip ir ta zylė, kaip ir ta skruzdė. Vienintelis tavo pranašumas – tai, kad turi protą ir laisvą valią prisiimti atsakomybę.
Grįšiu prie „Hario Poterio“ temos: svarbiausia šioje istorijoje buvo burtininkų mokyklos gynimas – mūšis už Hogvartsą. Mokykla buvo ginama visų pirma – jos jokiu būdu nebuvo galima atiduoti Voldemortui į rankas. Kitaip sakant – mokykla yra ateitis, ir Hogvartsas išliko. Taip ir mūsų gamtos situacijoje reikia panašiai kovoti.
Esate ornitologas. Stebite paukščius, žieduojate juos. Kokių gražių dalykų ir galbūt grėsmių matote šioje savo veikloje?
Dėl klimato kaitos keičiasi arba katastrofiškai nyksta kai kurios paukščių rūšys. Yra invazinių rūšių. Tarkime, garsieji kormoranai – kaip žmonija tautų kraustymosi laikais – iš labiau pietinių sričių pradėjo migruoti Baltijos pajūriu į šiaurę. Apie 1990 metus pirmieji kormoranai prie Kuršių marių pastebėti Rusijos teritorijoje, o kitąmet jie jau buvo Juodkrantėje. Iš tikrųjų nereikia dramatizuoti tų kormoranų situacijos – nieko bloga jie nedaro. Tik miesčionio požiūriu negražu jų apdergti medžiai.
Didžiųjų baltųjų garnių – labai gražus paukštis! – prieš 20 metų išvis neturėjome. Po truputį jie pradėjo perėti, ir dabar didžiųjų baltųjų garnių Lietuvoje – didžiulės kolonijos. Turėjome tik pilkąjį garnį – dabar turime ir didįjį baltąjį. Tai irgi invazinė paukščių rūšis, atmigravusi iš pietų. Tokie ir kaspijiniai kirai, kurie dabar visame Kaune klykia.
Kai kurios Lietuvos paukščių rūšys išplito, pavyzdžiui, kadaise buvusi labai reta gervė dabar yra labai dažna. Vadinasi, atsikūrė paukščių populiacija dėl tam tikrų buveinių miškuose, o tam pasitarnavo bebrai užtvenkdami upelius, kanalus, vietovės pradėjo pelkėti ir tapo gervėms labai tinkamos. Taip pat ir dėl to, kad, kiek girdėjau, Vidurio Ispanijoje – kur gervės žiemoja – įgyvendintas projektas, kuriuo sukurtos geresnės sąlygos joms žiemoti. Tokiu būdu paukščių rūšis ir atkuriama.
Bet, tarkime, tilvikai siaubingai nyksta. Netgi pempės – kadaise buvęs įprastas paukštis Lietuvoje. Stulgių jau tik keliose vietovėse galima pamatyti. Griciukų, gaidukų, meldinių nendrinukių situacija – absoliučiai kritinė visoje Europoje. Gerai, kad jau kelerius metus Baltijos aplinkos forumas įgyvendina meldinių nendrinukių populiacijos didinimo projektą. Buvau šiemet birželio pabaigoje Žuvinte – 50 nendrinukių jaunikliukų buvo perkelta į voljerus pelkėje, kad paaugtų savaitę kitą, o tada jie paleisti į laisvę. Pernai taip buvo paleisti 49 paukščiai, grįžo atgal 11 patinų – tai jau daug (patelės neskaičiuojamos, tik giedantys patinai). Ir šiemet dar jų grįš.
Meldinė nendrinukė, kaip sakoma, yra simbolinis LDK paukštis. Perintis tik Rytų Europos juostoje: Lenkijos rytinėje dalyje, Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainos šiaurės vakaruose ir dar atskirose salelėse. Ši paukščių rūšis visoje Europoje kritiškai nykstanti – iš esmės dėl tam tikrų pelkių nebuvimo. O štai Baltarusijoje, Zvanec pelkėje, meldinių nendrinukių knibždėte knibžda. Projektu pirmiausia ir siekiama atkurti šiems paukščiams tinkamas buveines, kad turėtų čia maisto ir galėtų perėti. Skirtingai nei, pavyzdžiui, neįnoringi kaspijiniai kirai, kurie urbanizavosi, peri ant namų stogų, maitinasi sąvartynuose – meldinės nendrinukės, griciukai, gaidukai arba stulgiai yra labai jautrūs bet kokiems buveinių ir maisto pokyčiams.
Kartais man sako, kad geriausia į gamtą išvis nesikišti, kam čia tie visokie projektai, perkėlimai... Taip galbūt buvo galima elgtis XIX amžiaus viduryje. Bet kadangi žmogus įsikišo taip, kad viską iškirto, viską numelioravo, suvartojo ir sunaudojo, o tie vargšai paukščiai nuo to labai nukentėjo – dabar žmogaus pareiga padėti jiems atsikurti.
Grįšiu prie „Hario Poterio“ temos: svarbiausia šioje istorijoje buvo burtininkų mokyklos gynimas – mūšis už Hogvartsą. Mokykla buvo ginama visų pirma – jos jokiu būdu nebuvo galima atiduoti Voldemortui į rankas. Kitaip sakant – mokykla yra ateitis, ir Hogvartsas išliko. Taip ir mūsų gamtos situacijoje reikia panašiai kovoti.
Ar įsivaizduojate save kaip kurį nors „Hario Poterio“ personažą?
Žinoma! Manęs studentai to dažnai klausia. Kaip profesorę Minervą Makgonagal (juokiasi). |