| Резюме: |
Vilniaus universiteto biblioteka
Vilniaus universiteto bibliotekos tyrėja Ina Kažuro apsigynė disertaciją „Vilniaus bazilijonų vienuolyno spaustuvės veikla 1628–1839 m.“ Tai menkai tyrinėta, įvairiais mitais ir išankstinėmis nuostatomis apaugusi tema. Disertacija ir jos gynimas sulaukė didelio mokslininkų ir kultūros darbuotojų susidomėjimo. Knygotyros, literatūrologijos, istorijos, menotyros sričių tyrėjai atkreipė dėmesį į gausią archyvinę medžiagą, bibliografams nežinomų bazilijonų leidinių suregistravimą, spaustuvės ir LDK spaudos bruožų atskleidimą.
„Reikia pripažinti, kad sėkmingam tyrimui didelę reikšmę turėjo Vilniaus universiteto bibliotekos senųjų spaudinių rinkinys – didžiausias ir turtingiausias Lietuvoje. Šis rinkinys leidžia tyrinėti ne tik bazilijonų spaustuvės, bet ir visą XVII–XIX a. Vilniaus spaudą. Ši kolekcija dar iki galo neįvertinta ir neištyrinėta“, – tvirtino tyrėja.
Paklausta, kas jai pačiai buvo įdomiausia gvildenant pasirinktą temą, mokslininkė teigė, jog ją ypač domina patys bazilijonai: „Iki šiol tai buvo labai kontroversiškas, prieštaringai interpretuojamas reiškinys, sulaukęs kritinių vertinimų istoriografijoje ir kultūroje. Pavyzdžiui, kai kurie istorikai apkaltino bazilijonus rusėnų lenkinimu. Prie tokių priekaištų prisidėjo Rusijos imperijos politikai, tarp jų ir metropolitas Josifas Semaška – vienas pagrindinių Unitų Bažnyčios panaikinimo iniciatorių.
Kitaip sakant, ši ideologinė kryptis propaguojama siekiant pateisinti Unitų Bažnyčios sunaikinimą XIX a. pradžioje. Pozityvaus bazilijonų veiklos vertinimo šalininkas Liudvikas Abramovičius teigė, kad bazilijonai buvo LDK patriotai, siekė nutolti nuo Rusijos imperijos, ir lenkams tai labai tiko. XX a. užsienyje gyvenę lietuvių istorikai laikėsi pirmosios traktuotės. Bostone 1954 metais leistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ rašoma, kad bazilijonai – tai „lenkų kultūros skleidėjai tarp gudų ir ukrainiečių“.
Norėjosi nutolti nuo tokių interpretacijų ir pasižiūrėti į bazilijonus objektyviau, kaip į savo epochos vaikus, profesionalius spaustuvininkus, kas jiems rūpėjo, kiek jie buvo patriotai, o kiek – verslininkai.“
I. Kažuro pažymėjo, kad iki šiol iš penkių žinomų Abiejų Tautų Respublikos (ATR) bazilijonų spaustuvių buvo minimos trys didžiausios – Supraslės, Počajivo ir Vilniaus. Naujo tyrimo rezultatai įtikina, kad Vilniaus bazilijonų spaustuvė buvo pati didžiausia, o jos produkcija – gausiausia. Tyrėja suregistravo net 777 spaustuvės leidinius.
Ar gali šis skaičius dar išaugti? Autorė mano, kad gali būti tik smulkūs papildymai, pataisymai. Jau dabar aišku, kad vieną leidinį reikia iš sąrašo išbraukti, nes tai Krokuvos spaustuvininko Jano Majo kontrafakcija (žr. 1 iliustr.). Manytina, spaustuvininkai taip elgdavosi, siekdami išvengti mokesčio už cenzūrą. Mat cenzoriai ne tik suteikdavo leidimą spausdinti, bet jiems už tai reikėjo sumokėti.
Tyrėjai pavyko faktais pagrįsti teiginį, kad ši spaustuvė nebuvo uždaras bazilijonų vienuolijos institucinis padalinys. Spaudos įmonė atliepė įvairių LDK bendruomenių poreikius aktualiai literatūrai. Bazilijonai išleido net 55 katalikų knygas lietuvių kalba, taip pat apie 55 kirilikos knygas sentikių bendruomenei. Tai rodo jų aktyvumą ir sąsajas su kitomis konfesijomis.
Bazilijonų spaustuvės atvirumą, anot mokslininkės, liudija daugybė kitų faktų. XVIII a. buvo tradicija siekiant padengti leidybos išlaidas skelbti leidinio prenumeratą. Reikėjo surinkti nuo 100 iki 500 prenumeratorių. Nemažai svarbių leidybos projektų Lenkijoje ir Lietuvoje žlugo dėl to, kad leidėjai ir spaustuvininkai nesurinko pakankamai prenumeratorių. Bazilijonai irgi skelbė prenumeratą savo leidiniams, kai kurie leidiniai jų daug nesurinko, bet buvo knygų, kurios turėjo per 100 prenumeratorių.
O štai VU profesoriaus Jono Znoskos politinės ekonomijos veikalo vertimas iš anglų kalbos (Adam Smith Nauka ekonomii polityczney. Wilno, Drukarnia XX. Bazylianów, 1811) sulaukė net 213 prenumeratorių. Tai rodo Vilniaus bazilijonų spaustuvės populiarumą, matomumą ir autoritetą. Taigi šie faktai byloja, kad baziljonų spaustuvė nebuvo periferinis reiškinys.
„Manau, tokia ir yra mano darbo misija nušviečiant šią temą“, – apibendrino mokslininkė.
Disertacijoje rašoma, kad nuo XVII a. su Vilniaus bazilijonų spaustuve bendradarbiavo moterys literatės. 1670 metais čia išspausdinta bajoraitės Kotrynos Semiatkauskaitės (Katarzyna Siemiotkowska), bene pirmosios LDK autorės, paskelbusios savo kūrinį spaudoje, knyga. Kodėl moterys leido knygas būtent šioje spaustuvėje? Į klausimą tyrėja atsako klausimu.
O kokios tuo metu veikė spaustuvės Vilniuje? Didžiausia – Akademijos – spaustuvė turėjo monopoliją ir griežtą jėzuitų ordino kontrolę, spaudos darbų įkainiai taip pat buvo didesni, nes ji galėjo tai sau leisti. O bazilijonų spaustuvė buvo prieinamesnė, demokratiškesnė, pigesnė. Gal įtakos turėjo ir spaustuvės vieta prie miesto vartų, kur telkėsi krikščioniškos šventovės, pirklių, amatininkų bendruomenės, virė kasdieninis gyvenimas.
Mokslininkės nuomone, turėjo įtakos ir per keletą šimtmečių Vilniuje susiformavusi specifinė kultūrų sąveikos aplinka. Nors Unitų Bažnyčia turėjo ATR mažesnes politines ir bažnytines teises, bet bendrame miesto gyvenime šie skirtumai buvo tarsi išnykę. Istoriniuose šaltiniuose randama nemažai faktų, liudijančių apie unitų vienuolių įsitraukimą į valstybės gyvenimą.
1773 metais panaikinus jėzuitų ordiną, Vilniaus universitete sumažėjo studentų. Po kelerių metų naujasis šios mokslo institucijos rektorius Martynas Počobutas kreipėsi į vienuolijas, prašydamas atsiųsti savo narius. Gausiausiai prisidėjo bazilijonai – jų nariai papildė fizikos, matematikos, astronomijos studentų sąrašus.
Ar buvo bendros leidybos mados, knygų įrišimo, puošybos tendencijos, kuriomis sekė ir ši spaustuvė? I. Kažuro tvirtino, kad XVII–XVIII a. Vilniaus institucinės spaustuvės bendradarbiavo, kartais šriftai ir ornamentika buvo įsigyjami iš vieno šaltinio, spaustuvininkai migruodavo iš vienos spaustuvės į kitą, todėl nebuvo ypatingų, ryškesnių skirtumų knygų architektonikoje: „Tačiau bazilijonai išsiskyrė apipavidalinant knygas, nes tai buvo susiję su kirilikos raštija. Kirilikos knygos kultūroje puoselėjamas knygos sakralumas ir puošnumas, nes šie leidiniai dažniausiai buvo spausdinami religiniams poreikiams tenkinti. Bazilijonų knygose pasitaiko puošnesnės užsklandos, atsklandos, vinjetės, bet šiaip jos atitiko bendras tendencijas, vyravusias madas. Pavyzdžiui, XIX a. pradžioje iš Vilniaus spaustuvių knygų dingo herbai. Prieš tai buvo tradicija spausdinti herbą asmeniui (arba giminei), kuriam dedikuojama knyga. Norisi pabrėžti visos Vilniaus spaudos reiškinio integralumą. Žvelgiant į ateitį tikimasi, kad bus inicijuoti kitų Vilniaus institucinių spaustuvių – pijorų, pranciškonų, misionierių – tyrimai, kurie atskleis XVII–XVIII a. Vilniaus spaudos kultūros bendrumą.“
Paprašyta išrinkti vertingiausią, gražiausią Vilniaus bazilijonų spaustuvės knygą, mokslininkė išskyrė įspūdingą 1692 metų kirilikos leidinį – Didįjį mišiolą, kuris buvo labai reikalingas, nes graikų apeigų katalikai ilgą laiką neturėjo savo liturginių knygų. Lotynų apeigų katalikai tokių problemų neturėjo, nes jiems reikalingos knygos buvo gausiai leidžiamos Vakarų Europoje. Unitai negalėjo remtis stačiatikių kirilikos knygomis, jiems buvo labai svarbu išleisti savąjį mišiolą.
Reikėjo rasti lėšų spaudai ir suburti liturgikos žinovus tekstui parengti. Šis mišiolas vainikuoja ilgametes pastangas ir žymi naują periodą, kai Unitų Bažnyčia įsitvirtina visuomenėje. Leidinyje išspausdintas kunigaikščio Karolio Stanislovo Radvilos, bazilijonų vienuolijos geradario, portretas, kurį išraižė garsus ATR graveris Leonas Tarasevičius (žr. 2 iliustr.). Didysis mišiolas buvo išspausdintas 1200 egzempliorių tiražu. Šiandien Europos atminties institucijose saugoma nemažai šio leidinio egzempliorių: VU biblioteka turi šešis.
O kita mokslininkės minima reikšminga knyga – 1794 metais išleistas Mykolo Karpavičiaus patriotinis pamokslas lietuvių kalba (žr. 3 iliustr.), kuriame žadinamas lietuvių tautos pilietinis sąmoningumas. Iki tol lietuviškos knygos paprastai buvo skirtos formuoti tik religinį lietuvių identitetą.
Ši disertacija atveria dar vieną menkai ištyrinėtą spalvingos Vilniaus praeities istorijos puslapį, liudija Vilniaus miestiečių kultūrų ir konfesijų įvairovę, jų indėlį į LDK mokslo ir kultūros lobyną. |