| Резюме: |
Dirbu Vilniuje, bendruomeniniame integracijos centre „Kultūrų namai“, kuriame buriasi migrantai, gyvenantys savivaldybėse. Jie jau turi leidimus gyventi, tai yra pabėgėlio ar papildomos apsaugos statusą. Juos konsultuoja įdarbinimo specialistas, socialiniai darbuotojai padeda ieškoti būsto, kartu sprendžiame įvairaus pobūdžio problemas, kurių iškyla žmonėms pradėjus gyventi savarankiškai. Teikiame teisines konsultacijas, padedame užsiregistruoti poliklinikoje, užrašome jų vaikus į mokyklas, darželius.
Šiuo metu mes padedame apie 250 žmonių iš įvairiausių kraštų: Šri Lankos, Irano, Irako, Sirijos, Afganistano, Tadžikistano, Turkijos, Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos.
Kiekvienas atvejis unikalus, kadangi žmonės yra iš skirtingų šalių. Tarkime, žmonės iš Rusijos daug savarankiškesni, jiems viskas paprasčiau, jie lengvai gali susikalbėti rusiškai. O, tarkime, afrikiečiai, mokantys tik savo gimtąją kalbą, jau baigę integracijos programą vis tiek turi galimybę ateiti pas mus, nes jie ir toliau susiduria su įvairiomis problemomis: ne visada supranta, ko iš jų prašoma, nemoka rašyti. Pavyzdžiui, gauna kokį dokumentą pasirašyti ir prašo mūsų, kad patikrintume. Turėjome atvejį, kai žmogui vienas „geras“ draugas pakišo pasirašyti dokumentą, kurio turinys bylojo: visą savo turtą perleidžiu tau.
Lietuvoje pabėgėliams sunkiausia rasti būstą, nes žmonės iš principo nenori jų nuomoti užsieniečiams. Dažnai skambiname pagal skelbimus, visai praradę viltį, ieškodami įvairiausių būdų. Iš pradžių skambiname prisistatydami „Caritas“ – numeta ragelį. Paskui skambiname ir prisistatome kaip pažįstami, norintys padėti draugui. Pavyzdžiui, aš pati ieškojau būsto dviem afganistaniečiams, kurie jau šiek tiek kalbėjo lietuviškai, bet dar nedrįso patys skambinti. Jie ir darbą turėjo, tiesiog prireikė keisti būstą. Susitariau dėl susitikimo, perspėjau, kad tai bus užsieniečiai, bet vos tik nurodžiau šalį, nuomotojas iškart: „Oi, man nereikia jokių problemų, gi žinot, kokie pasaulyje dalykai vyksta, aš nenoriu niekur painiotis“, – ir numetė ragelį. Kitą kartą lydėjau Sirijos pabėgėlį į susitikimą su buto šeimininke, kuri klausinėjo: „O tai jis meldžiasi, kiek kartų jis meldžiasi? Jis musulmonas?“ Ir kai, tarkime, 3 mėnesius negali šeimai rasti būsto, jie ima patys savęs klausti: kas su manimi negerai? Kodėl? Pradeda save kaltinti, mėgina švelninti situaciją. Tokiu atveju sakome, jog trūksta nuomojamų būstų, kad tik nesigraužtų, neprarastų motyvacijos ir nesusirgtų depresija.
Darbą susirasti šiuo metu lengviau, nes Užimtumo tarnyba darbdaviui teikia galimybę gauti subsidijas, o tai reiškia, kad darbo vieta iš dalies kompensuojama. Vos jai pasirodžius, potencialūs darbdaviai patys pradėjo skambinti ir teirautis, ar nėra žmonių, norinčių pas juos dirbti.
Štai moteris iš Sirijos, turinti šešis vaikus, rodo man telefoną, o ten – eglutė. Jiems tai neįprasta, bet pamatę, kad visi aplinkui perka eglutes, ir jie nusipirko, pasipuošė ir džiaugiasi. Arba kitai moteriai iš Eritrėjos sakau: „Rytoj nedirbsiu, nes bus mano gimtadienis.“ Ji nesuprato, kodėl mes švenčiame gimtadienius, nes jos šalyje daugelis ne tik neturi apibrėžtos gimimo dienos, bet ir savo metų nežino. Tačiau ji pas mus gyvena jau ketverius metus, jos trejų metų mergaitė gimė čia, ir ką jūs sau manote – visi drauge šventėme jos gimtadienį!
Man tai malonu, kadangi darbe išgyvenu patirtis, apie kurias visuomet svajojau. Viskas prasidėjo nuo rašto darbo „Pabėgėlio vaizdavimo ypatumai Lietuvos naujienų portaluose“. Dabar galėčiau papasakoti daugiau nei visi portalai kartu ta tema yra kada nors parašę. O labiausiai norėčiau kalbėti apie sėkmės istorijas. Jų būna visokių: ateina vaikas, tarkime, ir sako: „Pagaliau susiradau draugų mokykloje!“ Arba kas nors išlaiko lietuvių kalbos egzaminą. Dar viena istorija yra Husamo, barzdaskučio iš Sirijos: kai kartu sudėliojome jo ateities planą, jis stropiai jo laikėsi ir dabar pats dėsto barzdaskučių akademijoje.
Žinoma, mūsų visuomenė dar nėra pripratusi prie pabėgėlių. Pamenate, buvo akcija „Priimsiu pabėgėlį, duosiu savo butą“. Į mus kreipėsi vos keli žmonės – vienas politikas, kitas – garbaus amžiaus vyras, nenorėjęs viešinti savo vardo. Jis baimindamasis pasakė mums: „Žiūrėkit, aš įstačiau gerą anteną į televizorių, kad jie matytų savo TV programas, kad savo kalbą girdėtų, kad nepamirštų, iš kur jie yra ir greičiau išvažiuotų. Bet kol neišvažiavo, tol mes, lietuviai, jeigu jau pažadėjom, kad padėsim – tai turim padėti.“ Esame sukaupę patirties į savo visuomenę integruojant atvykusius iš svetur, tačiau tikrai dar turime ko pasimokyti iš kitų ES šalių. Įvairūs projektai suteikia galimybę pasimokyti vieniems iš kitų, pasidalinti gerosiomis patirtimis, dėl kurių ir patys gyvuojame.
Pabaigoje norėčiau pridurti: jei sutiksite pabėgėlį, nebijokite, jis visko bijo daug labiau nei jūs. Tiesiog paklauskite, kaip jam sekasi, ar ketina pasilikti, jeigu žiema – ar jam nešalta. Man viena pabėgėlė iš Sirijos yra sakiusi: „Aš einu Vilniaus gatvėmis, man čia taip ramu, taip gražiai saulė šviečia, ir aš žiūriu į namų stogus, ir jie tokie gražūs – visokiausių spalvų, taip gražiai saulę atspindi.“ O ukrainietė moteris pasipasakojo, kad pas mus lapai kitaip krenta, vėjui pučiant jie sukasi, pas juos lapai krenta kitaip.
Žodžiu, jų akimis savyje galima įžiūrėti dar nematyto ir netikėto grožio. Ir tai nuostabu.
Gintarė Skuodytė, Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ užsieniečių integracijos programos vadovė
Daugiau tekstų šia tema galite rasti čia.
Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ užsieniečių integracijos centro informacija |