|
Kai paskutinį kartą Vladimiras Putinas lankėsi Vatikane, vėlavo visą valandą. Geram pusdieniui Roma sustingo ir nuščiuvusi laukė, kol gražiausio pasaulio miesto centru prašvilps Rusijos delegacija. Tačiau popiežius sutiko svečią šiltai ir su šypsena. Nėra lengva užgauti nuolankaus žmogaus orumą.
Kita vertus, negali nežadinti pagarbos Pranciškaus pastangos apeliuoti į gerą pasaulio galingųjų valią, siekiant sustabdyti kraujo praliejimą ir įtvirtinti teisingumą.
2015 metais Pranciškus prašė Putino „svarbių ir nuoširdžių pastangų“ siekiant taikos Ukrainoje. Beveik valandą laiko trukusio pokalbio metu popiežius išreiškė susirūpinimą dėl Ukrainos krizės ir primygtinai prašė užtikrinti galimybes humanitarinei pagalbai pasiekti mūšių teritorijas. Penkeri konflikto metai jau nusinešė 13 000 gyvybių. Popiežius ragino visas puses laikytis Minsko susitarimų.
V. Putinas, kaip pažymi stebėtojai, yra dažnas svečias Vatikane. Liepos 4 d. įvyksiantis vizitas bus šeštas jo apsilankymas Romos kurijoje. 2000 ir 2003 metais jis susitiko su Jonu Pauliumi II, 2007-aisiais su Benediktu XVI, o su Pranciškumi – 2013 ir 2015 metais. Beje, šįkart pokalbis vyks išvakarėse aukščiausio lygio susitikimo, skirto aptarti situaciją Ukrainoje.
Liepos 5–6 dienomis darbiniame susitikime dalyvaus Ukrainos graikų apeigų katalikų patriarchas Sviatoslavas Ševčukas bei nuolatinio Sinodo nariai, visi metropolitai. „Sieksime bendromis pastangomis sukurti šalies ateities strategiją“, – interviu Tv2000 sakė S. Ševčukas.
Susitikimo tikslas – įvertinti, kaip Katalikų Bažnyčia, ir ypač Graikų apeigų katalikai, gali „veiksmingiau skelbti Evangeliją, skatinti taiką ir padėti kenčiantiems“, – rašoma Vatikano pranešime spaudai. Rekomenduojama, kad visa veikla „kiek įmanoma“ būtų derinama tiek su Ukrainos lotynų apeigų katalikais, tiek ir su kitomis Bažnyčiomis bei krikščionių bendruomenėmis.
Kai religija susipina su politika
Krymo okupacija ir Rusijos parama separatistams Ukrainos rytuose jau paaštrino įtampą, nuo seno rusenusią tarp įvairių krikščionių Bažnyčių. Religinė situacija tapo dar nestabilesnė po to, kai metų pradžioje buvo sukurta nuo Maskvos nepriklausoma Ukrainos ortodoksų Bažnyčia. Nepaisant to, kad svarbiausi Ortodoksų pasaulio lyderiai naują seserišką Bažnyčią pripažino, Rusijos patriarchatas ją atmeta, nesutikdamas atsisakyti teisių į Ukrainą kaip savo „kanoninę teritoriją“.
Atsakydama į ekumeninio patriarcho Baltramiejaus paramą Ukrainos autokefalijai, Maskva suspendavo bendrystę su Konstantinopoliu, ekumeniniu visų Ortodoksų Bažnyčių centru, sukeldama ortodoksijos skilimo pavojų.
Neseniai lankydamasis Strasbūre, kur buvo pašventinta nauja Ortodoksų Bažnyčia, patriarchas Kirilas išreiškė susirūpinimą „absoliučiai nepriimtina“ diskriminacija, kurią patiria jo tikintieji Ukrainoje. Jis tvirtino, kad ukrainiečiai, norėję likti Rusijos Ortodoksų Bažnyčios nariais, persekiojami.
Situacija tapo sudėtinga ypač graikų apeigų katalikams, kurie savo liturgijoje išlaiko senovinį rytų arba Bizantijos (graikų) ritą, bet yra visiškoje vienybėje su Šventuoju Sostu. Žiauriausią persekiojimą patyrusi bendruomenė visada atvirai reiškė savo patriotinius jausmus ir atsiribojimą nuo Rusijos. Dabar ji vėl tapo aršios Maskvos kritikos objektu, neva kaip Vatikano įrankis prisidėjo įkuriant nacionalinę Ortodoksų Bažnyčią Ukrainoje.
Kaip ir dera ortodoksų daugumą turinčios valstybės vadovui, prezidentas Petro Porošenka dėjo visas pastangas, kad Ukraina turėtų nacionalinę Bažnyčią. Išpildydamas seną savo tautiečių svajonę, tikėjosi, deja, nesėkmingai, sulaukti paramos prezidento rinkimuose.
Putinas taip pat kaltino Kijevą dėl bažnytinių reikalų palenkimo politiniams tikslams, nesutarimų ir priešiškumo skatinimu. Jis netgi įspėjo apie galimą smurto proveržį, žadėdamas visomis priemonėmis „ginti žmogaus teises bei sąžinės laisvę“.
Išties metų pradžioje keliose Ukrainos parapijose įvyko susidūrimų tarp naujosios Bažnyčios atstovų ir norinčiųjų pasilikti su Maskvos patriarchatu. Tačiau tai buvo pavienės, didesnio atgarsio nesulaukusios provokacijos.
Tuo tarpu naujasis Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis atsisako Porošenkos religinės politikos, teigdamas, kad valstybė neturėtų kištis į religinius reikalus.
Beje, gegužės pradžioje, vos pasibaigus prezidento rinkimams, įtampą dar padidino Putino pranešimas apie lengvatinę galimybę rusišką pasą gauti Donecko ir Luhansko regionuose gyvenantiems rusofilams. Tokį gestą aštriai kritikavo tiek JAV, tiek ES. Prezidentas Volodymyras Zelenskis jį pavadino mėginimu destabilizuoti padėti rytinėje Ukrainoje.
Pranciškus ir Maskva
Pranciškus ir Maskvos patriarchas Kirilas pirmą kartą susitiko 2016 m. vasarį Kuboje. Buvo pasirašyta deklaracija dėl bendrų pastangų ginti krikščionių teises ir vertybes. Garsiai kalbėta apie galimybę, kad susitikimas atvers duris galimam popiežiaus vizitui Rusijoje. Tačiau tąkart žinios iš Kremliaus teigė, kad laikas dar nepribrendęs.
Be šio istorinio susitikimo, įvykusio po 1000 metų trukusio skilimo, Pranciškus pastaraisiais metais lankėsi ne vienoje ortodoksų daugumą turinčioje šalyje. Pavyzdžiui, Rumunijoje jis susitiko su patriarchu Danieliumi, mėginančiu būti moderatoriumi tarp Maskvos ir Konstantinopolio – pasidalinusių svarbiausių Ortodoksų Bažnyčių.
Vatikanui taip pat tenka laviruoti, sumaniai išsaugant santykius tarp skirtingų žaidėjų. Rusijos ortodoksų Bažnyčia išreiškė dėkingumą už tai, kad Katalikų Bažnyčia nesikišo į „vidinius ortodoksų reikalus“ ir nepasisakė Ukrainos autokefalijos klausimu.
Sunku pasakyti, kiek pagrįsti teiginiai apie „abipusį Putino ir Pranciškaus supratimą“, tačiau žinome, kad tik Angela Merkel Vatikane yra lankiusis dažniau už dabartinį Rusijos prezidentą. O Pranciškaus gestai ne kartą įrodė, kad jis Putiną laiko svarbiu geopolitiniu žaidėju.
Kita vertus, kadangi popiežius negina jokių nacionalinių interesų, yra laisvas ir pasirengęs kalbėtis su kiekvienu. Žinoma, ne siekdamas privilegijų katalikams, o bendrojo gėrio. Jis niekada nenukreipė „krikščionių gynimo“ kortos prieš islamą, priešingai – ieško su juo bendradarbiavimo, kaip liudija Brolystės deklaracija, pasirašyta kartu su imamu al-Azhare.
Šventasis Sostas ir Rusijos federacija aukščiausio lygio diplomatinius santykius įtvirtino 2009 m., nors abipusis bendravimas atsinaujino dar 1990-aisiais. Tiek Michailas Gorbačiovas, paskutinis Sovietų Sąjungos lyderis, tiek ir Borisas Jelcinas, pirmasis posovietinės Rusijos prezidentas, kvietė į Rusiją popiežių Joną Paulių II.
Tąkart kelionė nebuvo įmanoma dėl įtemptų Vatikano santykių su Rusijos Ortodoksų Bažnyčia, kuri tu metu buvo didžiausia ortodoksų bendruomenė pasaulyje. Nors kai kurios naujienų agentūros vėl prakalbo apie galimą Putino pakvietimą, Maskva vilties tokiems lūkesčiams nepalieka.
Šiuo metu svarbiau, ar pavyks Pranciškui įtikinti Vladimirą Putiną, kad Bažnyčios pastangos Ukrainoje nėra nukreiptos prieš Rusijos interesus. |