| Резюме: |
Tekstas perpublikuojamas iš literatūros mėnraščio „Metai“ (2019 m. Nr. 5)
Klausimas, užduotas šio teksto pavadinime, atrodo beprasmiškas. Literatūros, kino ir teatro pasaulis žino, kas yra Grigorijus Kanovičius, šiemet birželio 18 d. švenčiantis 90-metį. Kultūros pasaulis gali išvardinti jo kūrinius, kai kuriuos pacituoti, paminėti ryškesnes rašytojo premijas ar papasakoti apie asmenines patirtis su juo susitikus. Jau nuo 1960 m. recenzentai, ėmęsi rašyti apie G. Kanovičiaus kūrybą, atsiliepimus pradėdavo ramiu iškvėpimu: „Poetą Grigorijų Kanovičių jau senokai pažįsta mūsų respublikos skaitytojas“[1]; „Grigorijaus Kanovičiaus vardas – ne naujiena literatūros mėgėjams“[2]; „Pamatyti knygos viršelyje G. Kanovičiaus pavardę – ne naujiena“[3].
Kas yra G. Kanovičius, žinom ir šiandien. Svarbiausia jo prozinės kūrybos dalis 2014 m. buvo perleista penkių tomų „Rinktiniuose raštuose“[4], o epigramų, satyrų, parodijų ir šaržų knygos „Linksma akim“[5] ir „Nuogi Olimpe“[6] 2018 m. pasirodė nauju leidimu „Linksmos akys“[7]. G. Kanovičiaus pavardės neišvengia mokslininkai, tyrinėjantys sovietmečio literatūrą, iš rašytojo kūrybos rašomi bakalauro ar magistro darbai, o į jam skirtus renginius vis dar plūsta skirtingo amžiaus, įvairių tautybių žmonės. Visi žino, kas yra G. Kanovičius.
Ir vis dėlto, kalbant apie šią asmenybę, tam tikrų klausimų kyla.
Pastaruosius kelerius metus tyrinėdama G. Kanovičiaus kūrybą, susidūriau su labai prieštaringomis reakcijomis. Pirmoje mokslinėje konferencijoje, kurioje skaičiau pranešimą apie rašytojo romaną „Miestelio romansas“, radikalaus žydų bendruomenės atstovo buvau apšaukta, kodėl aš, lietuvė, rašau apie žydą, kuris nuolankumu Sovietų Sąjungai išdavė Lietuvą. Vėliau reakcijos švelnėjo, bet neretai susidurdavau su nepasitikėjimu. Žydų, lietuvių ir rusų. Neseniai kalbėdamasi su viena magistrante, besiruošiančia rinktis magistro darbo temą ir galvojančia apie G. Kanovičių, išgirstu klausimą: į ką kreiptis dėl vadovo? Į rusistus ar lituanistus? Ir aš skėsteliu rankomis – nežinau.
G. Kanovičius gimė tarpukariu, 1929-aisiais, Jonavoje. Prasidėjus Holokaustui, su šeima pasitraukė į Uralą, po karo grįžo. Štai čia ir yra visų probleminių klausimų išeities taškas: kas yra G. Kanovičius, jei jo štetle, Jonavoje, po Holokausto nebeliko žydų bendruomenės? Kas yra G. Kanovičius, jei komunistinė ideologija neigia religijas, o būtent religija turėtų suburti likusius žydus į bendruomenę? „Tautai, kuri neturėjo tėvynės, ja tapo Šventraštis. Į tą tėvynę ateidavo kaip į savo namus, kažkokią įstabią ertmę“[8], – 1993-iaisiais interviu sakė rašytojas. Kas yra jo tėvynė, jei fizinė gimtoji vieta atimta, o idėjinė neigiama komunistinės ideologijos? Rašytojas susiduria su aplinkybėmis, kai reikia sąmoningai save sukurti iš naujo, nes tai, kas duota kultūrinės tradicijos ar kilmės vietos, nebetinka.
Kas yra tas Grigorijus Kanovičius, kurį jis pats susikūrė?
Netyčinė poezija
Pirmiausia skaitytojai susipažino su G. Kanovičiumi kaip su poetu. Kurti poeziją jis pradėjo dėl anekdotinės situacijos: „Mano bendraklasis Georgijus Kirkovičius, Šventosios Dvasios vienuolyno šventiko sūnus, paprašė, kad parašyčiau eilėraštį jo mylimajai. Nebuvau nei rašęs, nei norėjęs rašyti. Klausykit, aš nemeluoju – parašiau. Jis nunešė mergaitei. Grįžo švytėdamas ir pasakė, kad mergaitei patiko. Žinai, sakau, ir man patiko. Ir pradėjau gaminti eilėraščius. Ir Mišos Mirskio mergaitei rašiau, dar kažkam. Kai įsismaginau, išėjo mano pirmoji poezijos knygelė“[9]. Toji knygelė – „Dobroe utro“ (1955). Iki jos eilėraščiai dažniausiai buvo publikuojami dviejuose laikraščiuose: „Sovietskaja Litva“ (1955-02-13, 1956-05-13, 1958-08-30) ir „Komsomolskaja pravda“ (1955-04-22, 1955-05-01, 1959-02-28). Knyga pradedama privalomu eilėraščiu partijai („Ja tvoi syn“), tada ciklas „Stichi o syne“, toliau – pavieniai eilėraščiai apie komunistinę kasdienybę, baigiama eilėraščių ciklu „Dzeržinskij v Vilniuse“. Rinkinys susilaukė gana vidutiniško vertinimo. Turbūt išsamiausią recenziją parašiusi Jelena Kolpakova gyrė autorių už tarybinės poezijos suasmeninimą: „Pastaruoju metu mūsų poezijoje pasireiškęs tam tikras nukrypimas į savotišką buitiškumą, į susiaurintą mūsų didelio gyvenimo supratimą, į pagražintą mūsų tikrovės vaizdavimą, todėl poeto ir jo herojų konfliktai bei išgyvenimai dažnai palikdavo asmeniški, siauri, atitrūkę nuo svarbių darbarties problemų. G. Kanovičiaus eilėraščiai lengvai ir paprastai jungia tai, kas yra giliai asmeniška ir kas turi plačią visuomeninę reikšmę“[10]. Lyrizmas, kaip teigė skirtingi recenzentai (J. Kolpakova, Eduardas Mieželaitis, M. Levada[11]), yra ryškiausias šių knygos eilėraščių bruožas.
Knygos meninė vertė nėra itin aukšta: nors G. Kanovičiaus tekstai visada buvo labai aktyviai verčiami į lietuvių kalbą, „Dobroe utro“ lietuviškai labo ryto taip ir nepalinkėjo. Recenzentai į šį poezijos rinkinį žiūrėjo su palankumo avansu, linkėdami išsitaisyti klaidas tolesnėje kūryboje. Santykinai teigiamas poezijos rinkinio „Dobroe utro“ sutikimas greičiau kilo dėl autoriaus asmeninės laikysenos: literatūrinių draugysčių ir politinių žaidimų. Dar prieš publikuodamas eilėraščius, G. Kanovičius į rusų kalbą aktyviai vertė lietuvių poetus: Teofilį Tilvytį, Antaną Venclovą, Antaną Jonyną, Justiną Marcinkevičių ir E. Mieželaitį, o 1955-ųjų balandžio 22-osios „Komjaunimo tiesos“ numeryje publikuojami trys G. Kanovičiaus eilėraščiai Leninui. Po trijų mėnesių „Komjaunimo tiesoje“ pasirodė visapusiškai teigiama E. Mieželaičio recenzija[12] knygai „Dobroe utro“.
Antra G. Kanovičiaus poezijos knyga „Vesenij grom“ (1960) vertinama geriau (ir paties autoriaus[13]), ją aptardami recenzentai nekalba apie vaizduojamą komunistinę tikrovę, jos ir nepasigenda. Prieš knygai pasirodant, keli eilėraščiai publikuoti laikraštyje „Sovietskaja Litva“. Juos pastebėjusi M. Levada teigė, kad jau pirmose būsimos knygos publikacijose autorius ištaisė ankstesnio rinkinio klaidas (nauji įvaizdžiai, išorinio efekto siekimas), o „nauji eilėraščiai šiltesni, jautresni“[14]. Tokios pat pozicijos laikėsi ir Antanas Drilinga: „Daugumoje eilėraščių jis [lyrinis herojus] išryškėja kaip kovotojas už humanizmą ir šviesą, geriausiuose posmuose lyrinio herojaus balsas tvirtas ir visuomeniškas“[15]. Šis rinkinys Lietuvoje susilaukė vos poros recenzijų ir į lietuvių kalbą taip pat nebuvo išverstas. Pirmųjų poezijos knygų G. Kanovičius šiandien varžosi. Jo žmona Olga Kanovič pasakoja, kad publikuotis anuomet nebuvo lengva: „Leidykloje dirbo redaktorius Žarovas, poetas, jis sakė: jūsų eilėraštukai dar tokie vidutiniški, bet labai gera kiekvieno pabaiga, todėl aš jus laiminu, rašau gerą atsiliepimą. Tada reikėdavo leidyklose vidinių recenzijų“[16]. Lietuviškai poezijos G. Kanovičius nerašė. Po antrosios knygos lyrikos publikacijų sumažėjo ir rusų kalba. Su knyga „Vesenij grom“ G. Kanovičius baigė netyčia prasidėjusį savo, kaip lyriko, kelią, tačiau eiliuoti nenustojo.
Apie minkštą aštrumą
Gebėjimas eiliuoti ir literatūrinės draugystės G. Kanovičiui pasiūlė naują žanrą – satyras, parodijas ir epigramas. Iš pradžių pasirodžius kelioms publikacijoms kultūrinėje spaudoje – „Literatūroje ir mene“ (1964-02-01), „Genyje“ (1962, Nr. 2), „Šluotoje“ (1964, Nr. 4), G. Kanovičius kartu su dailininku Stasiu Krasausku išleido pirmą satyrų, epigramų ir parodijų knygą „Linksma akim“ (1964). Šis rinkinys, kaip įvardijo Algimantas Pabijūnas, yra trigubas G. Kanovičiaus debiutas: pirma satyros knyga, pirma parašyta lietuviškai ir pirma išleista su S. Krasausku. Knyga buvo sutikta su didžiuliu dėmesiu – iš knygynų ją „skaitytojai grobstyte išgrobstė“[17]. A. Pabijūnas, apžvelgdamas tuometinį satyros kontekstą, pabrėžė, kad „be keliolikos Kosto Kubilinsko epigramų ir parodijų, vieno kito kūrinėlio „Šluotoje“, daugiau nieko ir neturime“[18]. Tad jau paties žanro išskirtinumas iš dalies lėmė knygos sėkmę. Kartu prisidėjo ir asmeninė pažintis su garsiais žmonėmis: „Skaitytojas susitinka su literatūros, meno ir mokslo darbuotojais, visiems gerai žinomais, gerbtinais ir nusipelniusiais žmonėmis. Dailininkas ir poetas padeda pažiūrėti į juos neužvertus galvos, bet iš šalies, be to, kas visiems gerai žinoma, parodo vieną kitą juokingą, linksmą bruožą, vieną kitą ydą ar nuodėmėlę. Ir nuo to šitie žymūs žmonės nepasidaro nei mažesni, nei mažiau gerbiami“[19].
Po šios knygos G. Kanovičius dar ilgą laiką aktyviai publikavo satyras spaudoje: „Literatūroje ir mene“ (1967-12-30; 1972-01-01; 1977-01-01; 1983-04-02; 1985-09-07; 1986-03-15), „Šluotoje“ (1967, Nr. 24), „Pergalėje“ (1972, Nr. 1; 1974, Nr. 10), „Jonavos balse“ (1985-02-02), ir atskirose knygose: „Poezijos pavasaris 1966“; „Poezijos pavasaris 1980“; „Dvidešimt Poezijos pavasarių 1965–1984“ (1985), „Lietuvių epigrama ir parodija“ (1983). 1981 m. išėjo antroji jo parodijų, epigramų knyga „Nuogi Olimpe“. Rinkinius skiria septyniolika metų, per kuriuos pakito lietuvių humoristinės poezijos kontekstas: „Per pastaruosius keletą metų pasirodė J. Nekrošiaus, A. Pabijūno, A. Dabulskio, R. Kluso, V. Gurnevičiaus, E. Vaitkaus bei kitų rašytojų satyrinės humoristinės poezijos rinkiniai, įbrėžę lietuvių poezijos žemėlapyje išraiškingų ornamentų“[20]. Tačiau galima manyti, kad iš gausybės autorių G. Kanovičiaus kuriamos epigramos ir parodijos vėl išsiskyrė giliu aprašomų žmonių pažinimu. Algis Kalėda teigė: „Autorius elgiasi veikiau kaip Šilerio herojus: nusitaikęs į kolegą, pramuša ant jo galvos esantį obuolį. Net ne pramuša, o lengvai ir jautriai paliečia, kažką primindamas, kažką atrasdamas. Ne amerikas, žinoma, bet vieną kitą baltą vietą, kurios plika akimi gal ir neįžiūrėtum“[21]. Jonavos krašto laikraštyje „Jonavos balsas“ J. Kalinauskas pabrėžė kartais pasirodan tį šių parodijų aštrumą: „G. Kanovičiaus parodijų žymė – šmaikštumas, kandumas, bet čia nėra nieko užgaulaus, įžeidžiančio, paniekinančio“[22].
Knyga „Nuogi Olimpe“ baigiama poeto epigrama pačiam sau:
Ateis diena, trenks iš dangaus griaustinis, Žinok: išmuš baisioji valanda.
Ir verksi gailiai vienišas tada,
Nes juokias tas, kas juokias paskutinis[23].
J. Kalinauskas teigė, kad „be reikalo baiminasi rašytojas“[24], o A. Kalėda, baigdamas recenziją, viliasi, kad trečioji G. Kanovičiaus satyrų knyga išeis greičiau nei po aštuoniolikos metų. Vis dėlto trečios satyrų, parodijų ir epigramų knygos rašytojas nebeišleido. Tik kartais spaudoje pasirodydavo naujų garsius bičiulius pašiepiančių kūrinių.
Du bandymai būti vaiku
Pradėjęs nuo poezijos, beveik tuo pat metu G. Kanovičius jėgas išbandė ir prozoje. 1959 m. išleista pirmoji jo apysaka „Aš žiūriu į žvaigždes“, 1962-aisiais – apysaka „Dukart du“, kurios netiesiogiai sudaro prielaidas visai tolesnei G. Kanovičiaus kuriamai prozai. Apysakoje „Aš žiūriu į žvaigždes“ mažo vaiko Abrėmelės balsu pasakojama apie Lietuvos provincijos miestelio gyvenimą 1940-ųjų birželį. Tai pirmoji rašytojo knyga žydų gyvenimo tematika. G. Kanovičius, tikriausiai siekdamas didesnės galimybės būti išleistas ir pastebėtas, knygą pavadino dviprasmiškai, padarydamas lengvą reveransą komunistinei ideologijai. Apysakoje žiūrėjimo į žvaigždes motyvas įgyja dvi reikšmes. Senelė Abrėmelei pasako, kad pas juos ateis rusai su žvaigždėmis ant kepurių. Abrėmelė pradeda nerimauti laukdamas rusų, vis žvalgosi į aplinkinių kepures, ieškodamas žvaigždžių, ir tokios žvaigždės nori sau: „Ir man žvaigždė pritiktų. Aš jai duočiau Sirijaus vardą ar dar kokį nors. Aš jos nemainyčiau į jokius turtus. Aš būtinai paprašysiu žvaigždės iš rusų“[25]. Kartu šios žvaigždės įgauna ir pasakišką, stebuklinę laimės reikšmę. Dėdė Motelis pranašauja Abrėmelei stebuklingą ateitį: „Jie [milžinai] duos tau atsigerti tokio gėrimo,ir tu tapsi didžiavyriu.Pasistiebsi ant pirštų – ir pasieksi dangų. Prisirinksi pilną užantį žvaigždžių, ir kam padovanosi, tas pažins laimę“[26]. Recenzentai, priklausomai nuo savo politinio angažuotumo, akcentavo vieną arba kitą žvaigždžių reikšmę[27]. Apie sunkumus, bandant išleisti apysaką, pats autorius yra rašęs: „Ta maža nepretenzinga apysaka apie vaikystę buvo pirmasis pokarinėje Sovietų Sąjungoje rusų kalba išspausdintas kūrinys apie žydus. Visos mano įžymiųjų skaitytojų, tebūnie šviesus jų atminimas – Michailo Romo, Konstantino Paustovskio, Aleksandro Borščiagovskio – pastangos „įtaisyti“ ją į kokią nors Maskvos leidyklą buvo bevaisės. Pats metas buvo ne įtaisyti, o persitvarkyti. Bet Dievas mane įkvėpė tęsti pradėtą darbą su grynakraujo litvako atkaklumu, tapusiu jidiš priežodžiu – a ceilem kop (maždaug „geležinė galva“). Užsispyrimas stiprėjo dar ir todėl, kad bandymus prasimušti į platųjį pasaulį palaikė tokie ryškūs kūrėjai kaip ukrainietis Mykola Bažanas, baltarusis Vasilis Bykovas, azerbaidžanietis Čingizas Huseinovas, lietuvis Eduardas Mieželaitis“[28].
Jau nuo pirmojo prozos kūrinio, paliečiančio sudėtingą pervartų laiką, G. Kanovičius nevaizduoja anų dienų istorinių įvykių. Toks pat „nuošalės“ principas vėliau išliks ir kituose jo kūriniuose. Vaiko balsas šioje apysakoje tampa ir privalumu, ir trūkumu. Autorius, ką tik išleidęs pirmą poezijos knygą ir tuoj išleisiantis antrą, poetine raiška atskleidžia vaiko pasaulį: „Skaitytoją sužavi pasakojimo lengvumas, sklandumas. Sakiniai trumpi, lakoniški. Apysakos kalba pasižymi poezijai būdingu gyvumu, lankstumu, sakinio architektūriniu darnumu“[29]. Tačiau poetinė raiška gali perteikti tik mažo žmogaus pasaulio suvokimo naivumą ar žavumą, bet ne mintis. Ne vienoje recenzijoje pažymima, kad autorius pagrindinį veikėją Abrėmelę prakalbino ne visai vaikišku balsu. A. Jonynas klausia: „Vietomis, skaitant apysaką, iškyla klausimas: kam ji skiriama – suaugusiam skaitytojui ar vaikams? Jeigu rašoma suaugusiems apie vaikus, – tektų pageidauti svaresnės minties, sudėtingesnės problematikos, o vaikams skiriamoje apysakoje ne visai tikslingais tektų laikyti kai kuriuos gana sudėtingus ir atskirais atvejais net įmantrius, „išraitytus“ autoriaus sąmojus, ties kuriais vaikui teks gerokai palaužyti galvą“[30].
Toks pat vaiko mąstymo neatitikimo minusas pastebimas ir apysakoje „Dukart du“ (1962), kurioje autorius sprendžia auklėjimo ir tiesos klausimus: mažas berniukas Vitia gyvena be tėvo. Vaikui svarbu išsiaiškinti tiesą – kur tėvas dingo ir kodėl. „Tiesos ieškojimu paremtai siužetinei Vitkos linijai apysakoje daugelyje vietų vykusiai akompanuoja autoriaus aforizmai, metaforos bei aliuzijos, savotiškai praplečiančios tiesos ir teisingumo motyvą, išvedančios jį už šeimos rėmų į platesnį visuomeninį gyvenimą. Deja, autoriui ne visada pavyksta šitokio pobūdžio sąsajos. Kartais sunku atskirti, kur samprotauja autorius, o kur jo pirmaklasis herojus, ir dėl to pastarasis kartais atrodo ne pagal amžių subrendęs, o meninė kalba pasidaro neįtikinama“[31]. Tačiau recenzentas J. Karosas pastebi itin svarbų kūrinio privalumą – išaugusį antrosios apysakos minties gilumą, autoriaus polinkį į filosofiškumą „Potekstės, filosofinės minties išvystymas daug kuo skiriasi nuo pirmosios apysakos. Ten kiekviena daugiau abstrakti, „filosofinė“ mintis, matomai, sukelia autoriui abejones, kad jis gali būti nesuprastas ir todėl tuoj pat skuba ją paaiškinti. Naujoje apysakoje to nėra. Detalė, štrichas čia pasako žymiai daugiau, negu pasakytų keli smulkaus aprašinėjimo puslapiai“[32]. Net ir kartodamas tas pačias klaidas, kaip vaiko balso neįtikinamumas, autorius vis dėlto tobulėja gilindamas mintį.
Ši apysaka tokiu pat būdu, kaip ir knyga „Dobroe utro“, buvo „pastiprinta“ duokle ideologijai: tais pačiais metais laikraštyje „Tarybinis studentas“ G. Kanovičius publikuoja eilėraštį Leninui „Jis liko čia…“[33]. Užtenka vos dviejų kuklių knygelių vaikams, ir 1972 m. G. Kanovičius buvo įtrauktas į Danutės Levickaitės knygą „Lietuvių rašytojai vaikams“[34]. Daugiau G. Kanovičius vaikams knygų nebeišleido, metė šį žanrą, vis dėlto abi apysakos yra itin svarbios rašytojo kūrybiniame kelyje – čia pirmąkart pasirodo pagrindiniai autoriaus prozos bruožai, kurie vėliau bus gludinami ir plėtojami: istoriškumas ir kartu tikroviškumas, mažo žydų miestelio gyvenimo įvaizdinimas, gilių probleminių klausimų kėlimas, filosofiškumas.
Štetlas užkulisiuose
Šiandien G. Kanovičius žinomas kaip romanų apie Lietuvos žydų gyvenimą autorius. Tačiau ilgai jo kūriniuose, nepriklausomai nuo žanro, žydų tautybės veikėjų neretai buvo mažiau nei kitataučių. Rašytojas prisimena po karo vyravusią antisemitinę įtampą: „Vyko visuotinis jidiš puolimas – nuo kalbos iki gyvybės, o kartais vienu ir tuo pačiu metu, kaip buvo su žydų rašytojais, priklausiusiais Antifašistiniam komitetui. Vėliau gimusiems, su tuo nesusidūrusiems sunku tą įsivaizduoti. Būti žydu – beveik nusikaltimas. Arba slepiantis nusikaltimą. Arba gresiantis nusikalsti. Viskas susipynė, todėl mano tėvų baimė buvo pamatuota. Galbūt ne šimtu nuošimčių pamatuota, nes apie žydus dar nelabai rašiau. Bet rašiau, ir tai kėlė baimę, žmonės tėvui sakydavo „ką jis čia daro“. O metai buvo siaubingi“[35]. Dėl to, natūralu, autorius nerašė grynai žydiškos tematikos kūrinių, net ir pirmasis jo kūrinys apie žydų gyvenimą – apysaka „Aš žiūriu į žvaigždes“ – labiau kalba apie tarpkultūrinius santykius ir vaikystę nei apie žydų kultūrinį unikalumą.
Nuo pirmosios knygos pasirodymo 1955 m. iki 1960ųjų G. Kanovičius tampa poetu, prozininku, vertėju, satyriku ir dramaturgu. Režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus pakviestas, 1960 m. pradėjo dirbti Lietuvos kino studijoje. Kartu su V. Žalakevičium G. Kanovičius, be kitų scenarijų, parašė dvi pjeses apie žydus: „Gott mit uns“ (1964) – apie kunigą, Holokausto metu gelbėjantį žydų berniuką, ir „Ave, vita“ (1965) – apie žydą, po karo kasmet grįžtantį iš užsienio į Vilnių ir kartojantį Holokausto pasmerktųjų kelią iš geto į Panerius. Abu scenarijai Centro Komiteto buvo atmesti (apie „Gott mit uns“ Juozas Baltušis Meno taryboje pasakė: „Kunigas ir žydukas šiandien mums neaktualūs herojai“[36]). Kino istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė teigia, kad scenarijus „Gott mit uns“ „buvo vienas ryškiausių bandymų taip aiškiai ir drąsiai kalbėti apie holokaustą“[37]. Pats filmas niekada nebuvo sukurtas. O scenarijus „Ave, vita“ ilgai buvo keičiamas, kol, sovietinių kino cenzorių reikalavimu, iš teksto panaikintos visos žydiškumo užuominos. G. Kanovičius pažymi, kad šis scenarijus atsirado atmetus „Gott mit uns“ pastatymą[38]. 1969 m. Almantas Grikevičius pastato filmą „Ave, vita“ pagal naują, pataisytą, scenarijų. Vis dėlto tam tikra žydiškumo detalė išlaikoma: pagrindiniam vaidmeniui, kuris pagal naują scenarijų yra lietuvis Cezaris, buvo pakviestas Vytautas Paukštė. Aktorių nugrimavo taip, kad būtų panašus į žydą. G. Kanovičius buvo dėkingas A. Grikevičiui už darbą, aktoriaus parinkimą, pastangas, nors pripažino, kad „tai visai kitas scenarijus, neatpažįstamas“[39].
1967 m. cenzūra vis dėlto leido atskira knygele išleisti G. Kanovičiaus pjesę „Skausmas“[40], kurioje vaizduojamas dvidešimt penkerius metus vėluojantis lietuvio Špoko, buvusio žydšaudžio, teismas. Keliami kaltės ir jos išpirkimo, tiesos ir teisybės, žmogaus ir žmonijos skausmo klausimai. Ši pjesė ne apie žydšaudį, o apie po Holokausto likusį pasaulį. Pats teisiamasis pjesėje nepasirodo nė karto, dėl to dar labiau sustiprėja įspūdis, kad aplinkiniai – Špoko žmona, liudytojai, teismo stebėtojai – išreiškia Holokaustą išgyvenusios visuomenės patirtį ir skausmą. Pjesė pasižymi stipriu emociniu krūviu ir giliu psichologizmu. Akivaizdu, kad šįkart G. Kanovičius rašė ne tik apie tai, kas jam įdomu, bet ir apie tai, kas itin svarbu, kas skauda. Vytautas Sirijos Gira, recenzuodamas šią pjesę, pabrėžė, kad „autorius padarė kokybinį šuolį aukštyn. Ir kartu gilyn“[41]. Nuo šios pjesės G. Kanovičius, suvokdamas tematikos unikalumą, o gal savo paties kūrybinį polėkį paliesti būtent žydų likimo temą, laisvu nuo darbo kine laiku pradėjo rašyti romanus apie provincijos žydų gyvenimą.
G. Kanovičius, turėdamas nuolatinį darbą Lietuvos kino studijoje, vienas ir su bendraautoriais parašė apie trisdešimt pjesių ir scenarijų, bet patenkintas nebuvo: „Visi tie scenarijai, pjesės, eilėraščiai – jie yra profesijos padariniai. O romanai, atvirai pasakius, – sielos padariniai. Profesija ir siela kartais nesutampa“[42]. Autorius nusprendė atsidėti prozai, net jei rašymas pačiam įdomia tematika ir tinkamas žanras lengvesnio publikavimosi nežadėjo. Vis dėlto tada ir prasidėjo G. Kanovičiaus, kokį jį žinome šiandien, laikas.
Didysis grįžimas į save
Pirmasis G. Kanovičiaus romanas išleistas 1974 m. Nuo tada iki šių dienų rašytojas sukūrė jų vienuolika: trilogiją „Žvakės vėjyje“ („Paukščiai virš kapinių“ (1974[43]), „Palaimink ir lapus, ir ugnį“ (1977), „Lopšinė seniui besmegeniui“ (1979), dilogiją „Kvailių ašaros ir maldos“ (1983) ir „Ir nėra vergams rojaus“ (1985), dilogiją „Ožiukas už porą skatikų“ (1989) ir „Nusišypsok mums, Viešpatie“ (1989), romanus „Nenusigręžki nuo mirties“ (1992), „Žydų parkas“ (1997), „Šėtono apžavai“ (2002), „Miestelio romansas“ (2013). Šiandien visi šie romanai tartum kuria šimtmečio pasakojimą apie Lietuvos žydų gyvenimą nuo XIX amžiaus pabaigos iki XX amžiaus pabaigos. Kartais skirtingų romanų siužetai susiję pasikartojančių veikėjų likimo linijomis, kartais vaizduojamu bendru žydiškosios utopijos paveikslu. Šį Lietuvos literatūrai išskirtinį reiškinį 2014-aisiais stengėsi apibrėžti Petras Bražėnas: „Pavydėtinas kūrybinio darbo ritmas, sunkiai su kuo nors palyginamas užmojis sukurti skaudžią istorinę patirtį sukaupusios savo tautos epą. Gal lyrinį epą, jeigu siektume literatūrologinio tikslumo. Tik ar pasiekiamas, ar siektinas toks tikslumas? Grigorijaus Kanovičiaus kūryba, tiksliau – šiuos „Rinktinius raštus“[44] sudaranti jo proza, yra toks unikalus, ryškus, savitas prozos reiškinys, kuriam bent kiek adekvačiau apibūdinti reikia plačios mokslinės monografijos, o ne straipsnio ar recenzijos erdvės“[45]. Romanistikoje G. Kanovičius sukūrė sunkiai apibrėžiamą reiškinį, bet, atrodytų, keista, pirmasis romanas buvo pradėtas kartu su dideliu nepasitikėjimu savimi.
Būdamas dvidešimties, G. Kanovičius su tėvu nuvyko į Jonavą. Sukrėstas Jonavos, kurioje po karo nebeliko žydų, vaizdo, jis norėjo užrašyti įspūdžius. Po kurio laiko išleista knyga „Aš žiūriu į žvaigždes“ šio jausmo nenuslopino: „Bet kai bandžiau rašyti kitomis temomis, mane kankino mintis, kad einu ne ta linkme, ne tuo žingsniu, verčiau bandysiu apie tai, kas man geriau žinoma…Pasakiau savo žmonai, kad dabar rašysiu knygą, kurios galbūt niekas neišleis“[46]. Sumanymas rašyti trilogijos „Žvakės vėjyje“ pirmąją dalį „Paukščiai virš kapinių“ galėjo likti taip ir neišpildytas, jei ne žmonos jam pasakyti žodžiai: „Gerai, nespausdins – laikysime stalčiuje, rašyk“[47]. O. Kanovič palaikymas visą gyvenimą buvo itin svarbus ne tik morališkai, bet ir literatūriškai – ji tapo visų vyro romanų redaktore ir „Rinktinių raštų“ penkiatomio sudarytoja.
Vos išleistas romanas „Paukščiai virš kapinių“ sulaukė itin teigiamų atsiliepimų, netgi liaupsių. Recenzentai, rašydami apie G. Kanovičiaus kūrinį, turbūt pirmąkart ne vien aptarė formaliuosius jo bruožus, kaip žanras ar tematika, bet ir kėlė egzistencinius klausimus, analizavo, svarstė, ryškindami romano gylį, nes to neišvengiamai prašė plačios panoramos tekstas: „Paukščiuose virš kapinių“ prieš skaitytojo akis atsiskleidžia keturiasdešimt metų nutolusios provincijos miestelio žydų buitis su visais jos socialiniais kontrastais ir idėjiniais prieštaravimais, su ryškiais ir spalvingais charakteriais, istorijos suformuota tautos išmintim ir etiniais principais“[48], – romaną aptarė P. Bražėnas. Recenzentai vieningai pripažino kūrybinę autoriaus brandą. Šis romanas, kaip teigė Vytautas Sirijos Gira, visiems buvo netikėtas: „Grigorijus Kanovičius netikėtai skaitytojams, o gal ir pačiam sau, sukūrė romaną, vertingą ne tik meistriška pasakojimo maniera, bet ir socialiai prisodrinta, humaniška tiesa“[49]. Vienas atsiliepimas palankesnis už kitą, ir Saulius Šaltenis nutarė, kad „kaip tik čia G. Kanovičius bene ryškiausiai pademonstravęs savo talento galimybes“[50]. Tai pirmas rašytojo kūrinys, kuris taip aktyviai ir palankiai buvo recenzuojamas.
Net ir po staigaus kūrybinio šuolio išleisti romaną apie žydų gyvenimą lengviau nepasidarė. Sovietų Sąjungoje žydų, kaip ir kitų tautų rašytojų, kūriniai leidžiami pagal tam tikrą planą, kvotą[51]. Dėl to literatūrinės draugystės ir žaidimas su ideologija aktualumo neprarado. Būtent dėl politinių aplinkybių G. Kanovičiaus romano „Ožiukas už porą skatikų“ tiražas neįtikėtinas – du šimtai šešiasdešimt tūkstančių egzempliorių (gal būtent dėl tiražo šiandien skaitytojai G. Kanovičių pirmiausia įvardija kaip „Ožiuko už porą skatikų“ autorių, kitus romanus palikdami antrame plane). 1989 m. Lietuvos Sąjūdis iškėlė rašytoją kandidatu į paskutiniosios TSRS AT deputatus. Kai tais pačiais metais G. Kanovičius užsuko į Maskvoje esančią leidyklą „Družba narodov“, vyriausiasis redaktorius Baruzdinas pastebėjo rašytojo segimą deputato ženkliuką ir išleido „Ožiuką už porą skatikų“ vien dėl šio naujo politinio statuso. Dėl didžiulio tiražo pasklido gandas, kad lenkai jį pristatė Nobelio premijai. G. Kanovičius šią situaciją pasakoja kaip vykusį anekdotą: „Kai 1993 metais atvažiavom gyventi į Izraelį, atėjo korespondentėir išspausdino žinutę, kad atvyko naujas repatriantas, ir štai kokia džiugi žinia – vienas jo romanas pristatytas Nobelio premijai. Tą žinutę paskelbė Izraelio laikraštis rusų kalba „Vesti“. Tą žinutę perskaitė apsukrus rusiškai suprantantis žmogus, kuris dirbo municipalitete su kitu žmogum, tada turėjusiu leidyklėlę ir leidusiu knygas hebrajų kalba. Leidyklėlės savininkas susidomėjo. Romanas buvo išverstas į hebrajų kalbą, 1995 m. išleistas, tiražas neišpirktas…Bet šitaip išėjo mano trečioji[52] knyga hebrajų kalba“[53].
Prie G. Kanovičiaus sėkmės, vis platėjančio skaitytojų rato prisidėjo vertėjai, ypač dažnai recenzentų pastebimas vertėjas Feliksas Vaitiekūnas. G. Kanovičius dar studijų metais užsukdavo į Valstybinę grožinės literatūros leidyklą (vėliau „Vaga“) pas Alfonsą Maldonį ir Vytautą Rudoką. Čia jis susipažino su F. Vaitiekūnu, kuris vėliau išvertė beveik visus rašytojo romanus („Miestelio romansą“ 2013 m. išvertė Aldona Paulauskienė). F. Vaitiekūnas iš pradžių dalimis „Pergalės“ žurnalui vertė trilogiją „Žvakės vėjyje“, kol tapo pagrindiniu G. Kanovičiaus kūrinių, nepriklausomai nuo žanro, vertėju. Paklaustas, kokia jo, kaip vertėjo, kūrybinė paslaptis, F. Vaitiekūnas paminėjo du dalykus: nuo vaikystės matytą Lietuvos žydų gyvenimą mažame miestelyje Subačiuje ir įsigilinimą į žydų kultūrą, papročius, apeigas[54].
Per savo literatūrinį kelią G. Kanovičius ne kartą buvo įvertintas reikšmingais apdovanojimais. Visi jie skirti būtent už romanus. 1988 m. jis tapo LTSR literatūros premijos laureatu, 1995 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinu, 1997 m. romanas „Žydų parkas“ pripažintas geriausiu metų romanu rusų kalba Izraelyje, 2008 m. romanas „Šėtono apžavai“ įtrauktas į LLTI renkamą kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką ir nominuotas Metų knygos rinkimuose, 2013 m. Metų knygos rinkimuose nominuotas romanas „Miestelio romansas“. 2014-aisiais G. Kanovičius už „humanitarinių vertybių sklaidą literatūroje ir už istorinės atminties jautrumą“[55] įvertinamas Nacionaline kultūros ir meno premija. Tų pačių metų vasarą už „Miestelio romansą“ įteikta Liudo Dovydėno literatūrinė premiją. 2015 m. Prezidentūroje rašytojas apdovanotas už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“.
Tiltai ir tilteliai virš G. Kanovičiaus upės
Savo romanuose G. Kanovičius sujungė viską, ko buvo išmokęs nuo 1955-ųjų – savo pirmosios knygos pasirodymo: poeziją recenzavę kritikai gyrė jo lyrizmą. Autorius šito neatsisako ir prozoje – lyrizmas labai ryškus jo romanų meninėje kalboje, lanksčiame sakinyje ar poetiškame vaizdinyje (čia norėtųsi išskirti romaną „Žydų parkas“, kuriame praeitis susilieja su dabartimi, ir ypač „namų sodinimo“ epizodą, kai ant namų griuvėsių barstomi duonos trupiniai: „Estera vaikščiojo po griuvėsius kaip sėjanti valstietė. Vaikščiojo ir pro ašaras kažką vis kartojo. Kvietė ne paukščius ir ne peles, o beržynėlyje sušaudytus savo tėvus ir penkias seseris“[56]). Nuo pirmojo prozos kūrinio, apysakos „Aš žiūriu į žvaigždes“, G. Kanovičius vengė vaizduoti veiksmo epicentrą, svarbiausius ir šiurpiausius įvykius tartum palikdamas už širmos, pro kurią įžvelgiamas tik baisus šešėlis, ir taip skaitytojas ne mato pasakojimo vaizdus, o patiria. Šis kūrybos bruožas sustiprėjo rašant scenarijus ar pjeses ir kuriant vidinius konfliktus, kurie turėjo būti raiškiai perteikiami scenoje. Scenaristo darbas taip pat gludino dialogų tikroviškumą. Kaip satyrikas G. Kanovičius dažnai buvo giriamas už pastabumą, aprašomo žmogaus charakterio bruožų perpratimą, kartu kaip romanistas – už charakterių nuoseklumą ir gilumą. Ir, nepriklausomai nuo žanro, kritikai visuomet akcentuodavo jo kūrybos humaniškumą. Tai ir yra pagrindinė rašytojo kūrybos ašis.
Būtų paprasta sakyti, kad G. Kanovičius – autorius, jau gimęs neeilinio talento. Vis dėlto pirmiausia tai žmogus, kuris itin daug dirbo. Per beveik šešiasdešimt metų, nuo pirmosios knygos iki Nacionalinės kultūros ir meno premijos, G. Kanovičius bandė skirtingus žanrus, stengėsi atsižvelgti į visas kritikų išsakytas pastabas, taisyti tekstų trūkumus ir stiprinti privalumus. Didžiuliu kruopštumu ir produktyvumu jis pats save užaugino kaip rašytoją.
Jo, rašytojo, žaidimas su sovietine ideologija, koketavimas ir nuolankumas jai buvo neišvengiamas ne tik kūrėjo kasdienybėje, bet ir kūrybos vadyboje – siekyje prasiskinti kelią į pripažinimą. „Tautų draugystę“ teigiančioje, bet tautines mažumas tyliai diskriminuojančioje šalyje vis dėlto vyravo gajus, nors ir neapibrėžiamas antisemitizmas ir G. Kanovičiaus statuso įgavimas buvo sudėtingas kompleksinis reiškinys: „Praėjus porai dešimtmečių [kalbama apie 1980-uosius metus], G. Kanovičius turėjo kur kas platesnį sklaidos už respublikos ribų arsenalą, kurį sudarė labiau išvystytas talentas, jam tinkamesnis prozos žanras, tarp respublikos rašytojų įgytas autoritetas ir statusas, sėkmingai plečiamas už respublikos ribų ryšių tinklas, vis aiškiau komunikuojamas daugiasluoksniškumas, rusiškai rašančio Lietuvos žydų rašytojo tapatumas, kuris garantavo nuolatinį bent panašaus tapatumo turinčių kolegų dėmesį ir paramą sąjunginiu lygiu“[57], – rašytojo prasiveržimo priežastis mini istorikas Vilius Ivanauskas.
G. Kanovičiaus daugiasluoksnis tapatumas jau nuo pirmųjų reikšmingesnių kūrinių buvo kritikų svarstomas, jis kelia klausimų ir šiandien. Į kokį literatūros lauką įrašyti Lietuvoje gimusį, apie Lietuvą rusiškai kuriantį žydą rašytoją, nuo 1993 m. gyvenantį Izraelyje? Ar, nepriskyrus nė vienam literatūros laukui, autorius neliks visų jų užribyje? Apie priklausymą kuriai nors iš literatūrų per visą G. Kanovičiaus kūrybinį kelią pasirodydavo skirtingų nuomonių. Po pirmosios poezijos knygos G. Kanovičius buvo priskiriamas Lietuvos rusų literatūrai[58], prasidėjus romanų etapui tuo buvo suabejota ir teigiama, kad jis dėl rašymo rusų kalba yra autorius, stilistika praturtinantis rusų literatūrą, o tematika – lietuvių[59]. Vėliau dėl vis stiprėjančios kūrinių problematikos ir meistriškų F. Vaitiekūno vertimų rašymas rusų kalba pradėtas vertinti kaip formalumas, į pirmą planą iškeliant žydų ir lietuvių literatūros santykį[60]. 1993-iaisiais Rašytojų klube vykusiame renginyje, skirtame rašytoją išlydėti į Izraelį, P. Bražėnas teigė, kad „G. Kanovičius visada buvo žydas ir žydų rašytojas, savo tautybės niekad neslėpė ir ja didžiavosi“[61]. Paprasta daryti tokias išvadas atsisveikinimo vakarą. Vis dėlto po trejų metų gyvenimo Izraelyje pats G. Kanovičius atsisako būti priskiriamas kuriai nors literatūrai: „Aš nepriklausau nė vienai iš literatūrų, egzistuoju šiame areale. Nei rusų, nes esu žydas, nei žydų, nes rašau rusiškai, nei lietuvių – ir dėl vienos, ir dėl kitos priežasties“[62].
Viso gyvenimo darbas taip ir neduoda vienintelio atsakymo į klausimą, kas yra Grigorijus Kanovičius. Jis yra sunkiai apibrėžiamos literatūrinės tapatybės rašytojas, bet tik toks rašytojas galėjo sukurti klasifikacijai nepasiduodantį žanrą – romanų ciklą, lyrinį epą ar sagą apie Lietuvos žydų gyvenimą.
—–
[1] Drilinga A. Pavasariški posmai // Komjaunimo tiesa. – 1960. – Kovo 25. – P. 3.
[2] Ambrasas K. Knyga apie tiesą ir teisingumą // Tiesa. – 1963. – Sausio 10. – P. 3.
[3] Pabijūnas A. Ar skani šita duona? // Literatūra ir menas. – 1965. – Kovo 20. – P. 3.
[4] Kanovičius G. Rinktiniai raštai. – T. I–V. – Vilnius: Tyto alba, 2014.
[5] Kanovičius G. Linksma akim. – Vilnius: Vaga, 1964.
[6] Kanovičius G. Nuogi Olimpe. – Vilnius: Vaga, 1984.
[7] Kanovičius G. Linksmos akys. – Vilnius: Inter se, 2018.
[8] Miežonytė S. Gimęs žydų Lietuvoje // Bažnyčios naujienos. – 1996. – Gegužės 9. – Nr. 10. – P. 4.
[9] Pokalbis Kanovičių namuose: šeima prospekte // Lietuvos žinios. – 2017-11-07. – Prieiga per internetą: https://www.lzinios.lt/Zmones/pokalbis-kanoviciu-namuose-seima-prospekte/253839#148155.
[10] Kolpakova J. G. Pirmoji jauno poeto knyga // Literatūra ir menas. – 1955. – Birželio 11. – P. 3.
[11] Levada M. Golosa molodych // Sovietskaja Litva. – 1956. – Spalio 26. – P. 3.
[12] Mieželaitis E. Gera pradžia // Komjaunimo tiesa. – 1955. – Liepos 28. – P. 3.
[13] https://www.lzinios.lt/Zmones/pokalbis-kanoviciu-namuo- se-seima-prospekte/253839#148155.
[14] Levada M. Golosa molodych.
[15] Drilinga A. Pavasariški posmai.
[16] https://www.lzinios.lt/Zmones/pokalbis-kanoviciu-namuose seima-prospekte/253839#129353.
[17] Pabijūnas A. Ar skani šita duona?
[18] Ten pat.
[19] Ten pat.
[20] Kalėda A. Linksmų paveikslų galerija // Literatūra ir menas. – 1982. – Birželio 19. – P. 11.
[21] Ten pat.
[22] Kalinauskas J. Pro juoko prizmę // Jonavos balsas. – 1982. – Liepos 17. – P. 3.
[23] Kanovičius G. Nuogi Olimpe. – P. 45.
[24] Kalinauskas J. Pro juoko prizmę.
[25] Kanovičius G. Aš žiūriu į žvaigždes. – Vilnius: Vaga, 1959. – P. 89.
[26] Ten pat. – P. 96–97.
[27] Labiausiai žvaigždės ant kepurių buvo akcentuotos V. Matušaičio, pasirašiusio kaip „Respublikinės partinės mokyklos klausytojas“, recenzijoje: „Apysaka baigiama senelio mirtimi, dėl kurios verkia toks vargingo gyvenimo skaidrintojas, kaip dėdė Motelis. Jaunasis skaitytojas dėl totaip ir palieka be jokios vilties, kad kada nors Abrėmelei bus geriau. Aš galvoju, kad reikėjo tai padaryti ir dar kartą priminti, kad „saulė šviečia visiems – kiekvienam dievo sutvėrimui, kiekvienam medeliui“ (113 psl.) ir kad laimę atneš ne tos žvaigždės, kurios danguje spindi, bet kurios prisegtos prie kepurių“ („Literatūra ir menas“, 1960-02-13, p. 3). O štai Aldona Liobytė šiame pavadinime įžvelgė dar vieną – trečią – reikšmę – žvelgimą į savo, žydų, tautą (žr. Oginskaitė R. Gib a kuk. Žvilgtelėk. Pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose. – Vilnius: Tyto alba, 2017. – P. 98).
[28] Kanovičius G. Štrichai autoportretui // Šiaurės Atėnai. – 2010. – Vasario 26. – Prieiga per internetą: http://www.satenai. lt/2010/02/26/strichai-autoportretui/.
[29] Krygeris A. Lobis! Kur jis? // Komjaunimo tiesa. – 1960. – Vasario 19. – P. 3.
[30] Jonynas A. Knygelė auklės kilnius jausmus // Literatūra ir menas. – 1960. – Kovo 26. – P. 3.
[31] Ambrasas K. Knyga apie tiesą ir teisingumą // Tiesa. – 1963. – Sausio 10. – P. 3.
[32] Karosas J. Ieškojimų keliu // Komjaunimo tiesa. – 1963. – Sausio 19. – P. 3.
[33] Kanovičius G. Jis liko čia… // Tarybinis studentas. – 1962. – Balandžio 29.
[34] Levickaitė D. – Lietuvių rašytojai vaikams. – Vilnius: Pergalė, 1972.
[35] Oginskaitė R. Gib a kuk. Žvilgtelėk. Pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose. – P. 96–97.
[36] Ten pat. – P. 123.
[37] http://www.voruta.lt/kino-istorike-sovietiniu-kino-teatru-pra- dzia-piratines-uzsienio-filmu-kopijos/.
[38] Televizijos laida „Kine kaip kine“ apie filmą „Ave, vita!“: Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos internetinio tinklalapio mediateka. – Prieiga per internetą: http://www.lrt.lt/mediate- ka/irasas/45335.
[39] Oginskaitė R. Gib a kuk. Žvilgtelėk. Pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose. – P. 136.
[40] Kanovičius G. Skausmas. – Vilnius: Vaga, 1967.
[41] Sirijos Gira V. Skausmas // Pergalė. – 1967. – Nr. 8. – P. 168.
[42] Oginskaitė R. Gib a kuk. Žvilgtelėk. Pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose. – P. 102.
[43] Skliausteliuose žymimi tik anksčiausiai pasirodžiusio leidimo metai, įprastai – rusų kalba.
[44] Cituojamas P. Bražėno įvadinis straipsnis į G. Kanovičiaus penkių tomų „Rinktinius raštus“, į kuriuos įėjo dešimt romanų (išskyrus „Nenusigręžki nuo mirties“), esė „Sapnas apie dingusią Jeruzalę“, apysakos „Veidai sutemose“ ir „Sapnų pardavėjas“, apsakymai iš rinkinio „Debesis, vardu Lietuva“.
[45] Bražėnas P. Įmūryti atminimo akmenį // Kanovičius G. Rinktiniai raštai. – P. 10.
[46] Oginskaitė R. Gib a kuk. Žvilgtelėk. Pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose. – P. 174.
[47] Ten pat. – P. 175.
[48] Bražėnas P. Gražiausias paukštis – žmogus // Literatūra ir menas. – 1977. – Balandžio 9. – P. 5.
[49] Sirijos Gira V. Kai nėra laiko net sapnams… // Literatūra ir menas. – 1978. – Sausio 28. – P. 5.
[50] Šaltenis S. Romanas apie paukščius virš kapinių // Pergalė. – 1975. – Nr. 5. – P. 166.
[51] G. Kanovičius pasakojo: „Iki šių dienų man prieš akis šmėkščioja pranešimo pavidalo laiškas iš žurnalo „Družba narodov“, kuris tarsi paties Aukščiausiojo buvo skirtas ne tik gruzinų ir buriatų, latvių ir lietuvių, totorių ir armėnų, bet ir kitų tautų kūriniams spausdinti. Žydai nuolat „garbingai“ figūravo tarp kitų. Laiške nuosprendyje, skirtame mano romanui „Kvailių ašaros ir maldos“ ir pasirašytame vyriausiojo redaktoriaus, buvo juodu ant balto išdėstyta: „Gerbiamas drauge Kanovičiau! Apgailestauju, bet jūsų romano spausdinti negalime, nes žydų literatūros planą mes jau įvykdėme.“ Žr.: http://www.satenai. lt/2010/02/26/strichai-autoportretui/.
[52] Prieš tai hebrajų kalba išleista „Žvakės vėjyje“ (1983) ir „Ir nėra vergams rojaus“ (1995).
[53] Oginskaitė R. Gib a kuk. Žvilgtelėk. Pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose. – P. 216–217.
[54] Šiaudinytė D. Po vienu sielos dangum // Vakarinės naujienos. – 1993. – Balandžio 30. – P. 4.
[55] http://l24.lt/lt/kultura/item/45928-paskelbti-2014-m-naciona- liniu-kulturos-ir-meno-premiju-laureatai.
[56] Kanovičius G. Žydų parkas // Rinktiniai raštai. – T. 4. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – P. 273.
[57] Ivanauskas V. Įrėminta tapatybė: Lietuvos rašytojai tautų draugystės imperijoje. – Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2011. – P. 348.
[58] Levada M. Golosa maladych.
[59] Kalėda A. Giesmė apie kapines, paukščius ir ugnį // Literatūra ir menas. – 1983. – Vasario 5. – P. 5; Krasnovas A. Apie žmones ir nežmones // Literatūra ir menas. – 1980. – Birželio 7. – P. 5.
[60] Bruzgelevičius K. Nežinoma žemė šalia mūsų // Literatūra ir menas. – 1989. – Birželio 17. – P. 4.
[61] Jonušaitė N. Rašytojai su savo kolega atsisveikino laidydami sąmojus // Lietuvos rytas. – 1993. – Rugsėjo 18. – P. 9.
[62] Miežonytė S. Gimęs žydu Lietuvoje. |