| Резюме: |
Komentaras perpublikuojamas iš trečiojo 2019 m. žurnalo „Naujasis Židinys–Aidai“ numerio
Vieniems Jonas Noreika – Generolas Vėtra (1910–1947) yra didvyris, kitiems kolaborantas ir Holokausto vykdytojas. Esu tik paviršutiniškai susipažinęs su Noreikos veikla, tad nesu kompetentingas spręsti, kuris apibūdinimas yra tikslesnis. Ko gero, vienareikšmio atsakymo nėra dėl kelių priežasčių. Pirma, kaip pažymi tyrinėtojas Alfredas Rukšėnas („Jono Noreikos-Generolo Vėtros biografijos kontroversijos“, in: Genocidas ir rezistencija, 2016, Nr. 1 (39)), jo veikla nebuvo vienalytė. Noreika dirbo su naciais, bet ir nuo jų nukentėjo. Jis nėra vienintelis, sulaukęs šitokio likimo. Ukrainiečių nacionalistų vadovas Stepanas Bandera bendradarbiavo su Vokietijos žvalgybomis karo išvakarėse. Jam paskelbus Ukrainos nepriklausomybę ir atsisakius ją atšaukti, naciai jį suėmė, dvejus metus laikė Zachsenhauzeno koncentracijos stovykloje, 1944 m. paleido ir atnaujino su juo ryšius įvairiais lygmenimis.
Rukšėnas įžiūri net septynis skirtingus Noreikos rezistencinės veiklos laikotarpius. Trumpam vadovavęs Telšių apskrities LAF, jis buvo Šiaulių apskrities savivaldybės viršininkas nuo 1941 m. rugpjūčio pradžios iki 1943 m. vasario, kai buvo nacių suimtas ir įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje iki 1945 m. kovo. Grižęs Lietuvon, jis vėl įsijungė į antinacinę rezistenciją. Rukšėno tvirtinimu, Noreika nei organizavęs masinių žydų žudynių, nei suiminėjęs žydų, nors ir perdavęs nacių įsakymą apskrities žydus perkelti į Žagarės getą bei organizavęs žydų turto nusavinimo procesą. Jei Rukšėnas linkęs palankiau žiūrėti į Noreiką, kitas istorikas Dainius Noreika („Apie partizanus ir Holokaustą“, in: NŽ-A, 2017, Nr. 4) jį vertina griežčiau: „Noreika buvo nacių kolaborantas ir iš dalies Holokausto proceso dalyvis, bet kolaborantas ir žudikas nėra tas pats“.
Kaip reikėtų vertinti Noreikos santykius su naciais? Ar daugiau reikšmės skirti tam, kad jis pusantrų metų ėjo atsakingas pareigas Šiauliuose, ar tai, kad jis daugiau negu dvejus metus buvo kalinamas? Ar laikinas bendradarbiavimas visiems laikams paženklina žmogų kaip kolaborantą, ar vėlesnė laikysena suteikia pagrindą atmesti šią etiketę? Ar žmogus gali atsitiesti po praeities klaidų? Svarbu, kas padaryta. Mes visi meluojame dėl įvairiausių, dažnai net pagirtinų priežasčių, pavyzdžiui, apsaugoti artimą nuo skausmingų žinių. Nelaikome ir nevadiname melagiu žmogaus, kuris sąmoningai nesako tiesos gana nekaltais sumetimais. Bet jei vieną kartą nužudai žmogų, esi žmogžudys. Taškas. Patekimas į nacių nemalonę savaime nepadaro žmogaus antifašistu, neatperka ankstesnių, svarių nusižengimų.
Norime žinoti, ar žmogus buvo kolaborantas, ar ne. Ar jis buvo auka? Ar labiau kolaborantas negu auka? Nors norime nedviprasmiškų atsakymų į mūsų klausimus, vienareikšmiai vertinimai supaprastina tikrovę, tad ją iškreipia. Kolaboranto ir Holokausto vykdytojo sąvokos ginčytinos ne tik dėl to, kad nėra aiškiai apibrėžtos, bet ir dėl to, kad turi emocinį ar dorovinį krūvį. Nesudėtinga nustatyti žmogaus profesiją, ar žmogus yra gaisrininkas, kasininkas, ar filosofijos dėstytojas. Bet galima ginčytis, ar filosofijos dėstytojai yra filosofai (sakyčiau, kad dauguma nėra). Kolaboravimas nėra profesija, o tvirtindami, kad žmogus yra kolaborantas, mes jį kartu ir smerkiame, nes vyrauja aiškus polinkis kolaborantais laikyti žmones, kurie ideologiniais ar politiniais sumetimais tarnauja okupantui, gal net išduoda savo tėvynę. Toks kategoriškas apibūdinimas yra perdėm primityvus, kad aprėptų įvairius bendravimo su okupantais būdus ir motyvus. Bene kiekvienas okupuotos šalies pilietis turės ryšių su okupantu, bet ne visi ryšiai laikytini kolaboravimu. Ūkininkas, pristatęs privalomų grūdų kiekį, paprastai nelaikomas kolaborantu, ypač jei už prievolės nevykdymą gresia bausmė. Saugumo darbuotojai nusipelno tokio apibūdinimo, taip pat kai kurie policininkai, bet ne visi.
Svarbu ne tik kaip, bet ir kodėl bendraujama. Reikia išskirti bent tris skirtingai motyvuotas grupes. Banaliausią grupę sudaro oportunistai ir karjeristai, kuriems labiausiai rūpi jų geras gyvenimas. Jie bendrautų su kiekvienu okupantu, nes ideologiniai ir politiniai klausimai jiems nesvarbūs. Antrajai grupei priklauso politikai ir kiti veikėjai, kurie be išlygų palaikė nacius ir pritarė jų ideologijai. Paradigminis pavyzdys – tai norvegas Vidkunas Quislingas, kurio pavardė tapo kolaboranto sinonimu. Belgijos Reksistų partijos vadovas Leonas Degrelle’as atsidėjęs tarnavo naciams, kaip ir Prancūzijos Pierre’as Lavalis. Šiai kategorijai priklauso Antanas Sniečkus, ko gero, – ir Generalinis tarėjas Petras Kubiliūnas. Tokius uolius talkininkus reikėtų vadinti kolaboracionistais, idant atskirtume juos nuo trečiosios kolaborantų grupės. Jai priklauso valstybiniai kolaborantai (collaborateur d’état), kurie bendravo, siekdami kuo labiau išsaugoti valstybę ir tautą nuo okupantų kėslų. Šitie kolaborantai, dažnai atsakingi administratoriai, tikėjo, kad jie švelniau ir racionaliau valdys šalį negu kolaboracionistai, mažins vokiečių represijas ir šalies išnaudojimą, sukurs geresnes gyvenimo sąlygas šalies piliečiams.
Kadaise buvau linkęs šitokius valstybės kolaborantus laikyti gudriais kolaboracionistais, gebėjusiais savo išdavystę apgaubti patriotizmo skraiste. Atsižvelgęs į Belgijos ir Nyderlandų patirtį įsitikinau, kad šitoks sutapatinimas yra netikslus. Po nacių okupacijos abiejų šalių vyriausybės pasitraukė į užsienį (Belgijos karalius pasiliko šalyje, bet buvo ignoruojamas), šalies administravimą, taigi ir vadovavimą ministerijoms perėmė buvę atsakingiausi valstybės tarnautojai, vadinamieji generaliniai sekretoriai, kurie tarpusavyje bendradarbiavo sukurdami bendrus reikalus koordinuojančius komitetus. Knygoje Hitler’s Collaborators istorikas Philipas Morganas teigia, kad generaliniai sekretoriai veikė, lyg jie sudarytų vyriausybę. Pabrėžtina, kad jie tęsė ankstesnes savo pareigas, nebuvo nacių statytiniai, ir kad dauguma administratorių liko savo postuose, tad nutarimą toliau dirbti labiau lėmė kolektyvinis mentalitetas negu asmeniniai apskaičiavimai. Jie jautė pareigą tęsti savo darbą, jį laikė mažesne blogybe suprasdami, jog priešingu atveju arba jų pareigas perimtų kolaboracionistai, pasiryžę sunacinti gyventojus ir šalį, arba vokiečiai vykdytų griežtas represijas, kurios sukeltų valstybės sunaikinimo bei bado pavojų. Patyrę Vokietijos okupaciją per Pirmąjį pasaulinį karą, belgai administratoriai žinojo atsisakymo bendradarbiauti pasekmes. Bendradarbiavimas buvo būdas išvengti arba sumažinti ne įsivaizduojamą, o realią ir neišvengiamą nacionalinę katastrofą. Būta ir labiau provokiškų administratorių – kolaboracionistų, kartais tiesiog paskirtų į pareigas vokiečių nurodymu.
Anglų patarlė teigia, kad kelias į pragarą grindžiamas kilniais ketinimais. Kad ir kokie būtų buvę pareigūnų norai, dažnai jie neatlaikydavo vokiečių spaudimo, nors ir išsiderėdavo išimčių, kurios sušvelnindavo nuolaidų pasekmes. Pastangos iškovoti švelninančias nuolaidas, kurios ir atskleidė ribotą kolaboravimo veiksmingumą, pratęsdavo kolaboravimą, nes šios mažos „pergalės“ tarytum pateisindavo tolesnį bendravimą. Nutarusiems bendradarbiauti buvo sunku ne tik nutraukti bendravimą, bet ir rasti būdų nepasiduoti didėjančiam okupanto spaudimui ir reikalavimams, ypač tokiose šalyse kaip Belgija ir Nyderlandai, kuriose kolaboracionistai nekantriai siekė perimti valdymą. Okupacijai pasibaigus, piliečiai neatlaidžiai vertino kolaboravimą. Administratoriai buvo laikomi atsakingais už beveik viską, kas bloga vyko šalyje, nepriklausomai nuo to, ar jie pritarė, ar priešinosi nacių kėslams, ar juos įgyvendino jiems pavaldūs valdininkai, ar kitos tiesiogiai naciams dirbančios kvislinginės grupuotės. Pirmosiomis dienomis po išsivadavimo kaimynai ir vietos keršytojai be teismo nuosprendžio Prancūzijoje nužudė gal 10 000 kolaborantų, Italijoje – net daugiau. Daugelis pareigūnų buvo nubausti kalėti ar atleisti iš darbo, neteko pilietinių teisių. Išvadavus Belgiją 1944 m. rudenį, buvo sulaikyta nuo 50 iki 70 000 įtariamų kolaborantų. Olandijoje buvo areštuota daugiau negu 120 000. Nežinau, kiek tarp jų buvo kolaboracionistų, kiek valstybės kolaborantų, kiek savanaudžių oportunistų.
Danijos atvejis yra pamokantis. Tai buvo toji nacių okupuota šalis, kuri išgelbėjo didžiausią žydų nuošimtį. 1943 m. spalio 1 d. naktį pasisekė 5 500 žydų laivais pervežti į Švediją. Naciai suėmė mažiau negu 500 žydų, iš kurių gal dešimtadalis buvo nužudyti. Antra vertus, Danija labiau kolaboravo su naciais negu bet kuri okupuota šalis. Ji pasidavė po šešias valandas trukusio pasipriešinimo. Vyriausybei buvo leista toliau valdyti šalį. Teismai, policija, net dalis kariuomenės liko danų valdžios rankose. 1943 m. vyko laisvi parlamento rinkimai, kuriuose dalyvavo beveik 90% gyventojų, iš kurių 94% balsavo už vieną iš keturių valdančiosios koalicijos partijų. Vokiečių valdininkų buvo nepaprastai mažai, jie minimaliai kišosi į šalies vidaus reikalus. Nuosaikią Vokietijos politiką didele dalimi lėmė ekonominiai apskaičiavimai. Danija buvo nepaprastai svarbi maisto tiekėja. Per paskutinius dvejus karo metus Vokietijos didmiesčiams ji pristatė 14% suvartojamos mėsos ir daugiau nei 20% – Vėrmachtui. Sviesto importo kiekiai buvo panašios apimties. Nors rimtesnis pasipriešinimas prasidėjo tik 1943 m. rudenį ir šalis santykinai mažai nukentėjo, per pirmąsias dvi išsivadavimo dienas buvo suimta 22 000 įtariamų kolaborantų, netrukus retroaktyviai buvo sugrąžinta mirties bausmė. Vyko audringos diskusijos dėl kolaboravimo apibūdinimo ir bausmių taikymo. Danų valdininkai argumentavo, kad reikia griežčiau vertinti tuos, kurie kolaboravo po 1943 m. rugpjūčio, Vokietijai tiesiogiai perėmus šalies valdymą, o pasipriešinimo atstovai – kad reikia lygiai bausti visus, kurie bet kuriuo metu kolaboravo, nes priešingu atveju nenukentėtų išdavikai, kurie buvo pakankamai apsukrūs laiku pabėgti iš skęstančio laivo. Iš esmės buvo pritarta pasipriešinimo atstovų siūlymams, nors, kaip minėta, per 1943 m. parlamento rinkimus Danijos piliečiai vieningai palaikė valdančiąsias, taigi ir kolaboruojančias partijas, tad ir manė, kad jos atstovavo šalies interesams.
Kiek kolaboravo lietuviai? Kiek tai darė Lietuvos laikinoji vyriausybė (LLV)? Jos atvejis yra gana unikalus. Ji nominaliai perėmė šalies valdymą ne vykdydama vokiečių nurodymus, bet priešindamasi jų norams. LLV nebuvo nacių įtvirtinta, palaiminta ir oficialiai pripažinta marionetinė vyriausybė. Tuo LLV skyrėsi nuo Slovakijos ir ypač Kroatijos valdžios. Sukildama prieš sovietus, ji siekė ne nuversti legitimią šalies valdžią, bet ją atkurti. Ta prasme ji Lietuvos neišdavė. LLV savo valia nutraukė savo veikimą, prieš vokiečiams ją išvaikant, ir dauguma ministrų atsisakė tapti tarėjais. Nenoriu romantizuoti LLV. Nebuvo apsieita be klaidų. LLV priėmė žydus diskriminuojančių įstatymų, atvirai neprotestavo prieš jų žudymą, naiviai vylėsi, kad Vokietija pripažins Lietuvos valstybingumą, jei ne visavertį suverenumą. Atsistatydinimo rašte Lietuvos generaliniam komisarui von Rentelnui ji tvirtino: „Mes tikime, kad atsimindama nuolatinį lietuvių tautos draugiškumą, Vokietijos Reicho vadovybė pripažins Lietuvos valstybės tolesnį gyvavimą. Būdama giliai įsitikinusi Vokiečių tautos ir jos Fuehrerio teisingumu, lietuvių tauta lauks šio pripažinimo. Tuo pačiu metu mes pareiškiame, kad lietuvių tauta yra nuoširdžiai pasiryžusi bendradarbiauti su Didžiuoju Vokietijos Reichu, ypač jo žygyje dėl tautų išlaisvinimo ir bolševikų sunaikinimo, o taip pat kuriant naująją Europos tvarką“. Tad buvo siūloma bendrauti, kolaboruoti dėl raisons d’État. Generalinių tarėjų padėtis buvo kita, jie buvo vokiečių paskirti ir įsipareigojo su jais bendrauti.
Pirmosiomis karo dienomis LLV ragino visus buvusius nepriklausomos Lietuvos valdininkus užimti tas pareigas, kurias jie ėjo iki sovietų okupacijos. Daugelis grįžo į savo postus. Miestuose, valsčiuose ir apskrityse buvo atkurta lietuviška administracija, kuri su kai kuriais mažais pokyčiais išliko iki nacių okupacijos pabaigos. Noreika buvo paskirtas Šiaulių apskrities viršininku rugpjūčio 3 d. Nors tai buvo dvi dienas prieš LLV nutraukiant savo veiklą, LLV jau buvo stipriai suvaržyta, šalį jau valdė Vokietijos civilinė valdžia, jų talkininkams voldemarininkams perimant vis daugiau postų.
Vokiečiai suprato, kad, kaip ir okupuotoje Vakarų Europoje, bus lengviau valdyti kraštą, pasikliaujant vietos administracija, bet savo rankose paliko jėgos struktūras. Pareigūnai būtų galėję pasitraukti iš savo postų po LLV išvaikymo, bet dauguma tęsė savo darbą iš dalies ir dėl įsitikinimo, jog svarbu išlaikyti valdžią lietuvių rankose, neperleisti jos vokiečiams ir kolaboracionistams. Jie neklydo. Vokiečių ir kolaboracionistų valdžia būtų buvusi nuožmesnė, abejingesnė žmonių interesams, eksploatavusi Lietuvą ir jos išteklius Vokietijos naudai. Bet būta nenumatytų neigiamų pasekmių. Dirbdami administracijoje, Lietuvos, kaip ir Vakarų Europos valdininkai, buvo įtraukti į nešvarius nacių darbus. Antai kariniai daliniai, turėję tapti Lietuvos kariuomenės branduoliu, buvo pertvarkyti į policijos batalionus, dalis kurių dalyvavo žydų žudynėse Lietuvoje ir už jos sienų.
Rukšėnas pažymi, kad Noreika 1941 m. rugpjūčio 22 d. perdavė valsčių viršaičiams ir miestelių burmistrams Šiaulių apygardos komisaro Hanso Geweckes įsakymą perkelti žydus iš jų gyvenamųjų vietovių į Žagarės getą. Perkėlimo reikalais turėjo pasirūpinti savivaldybės, aukas į getą konvojavo lietuvių viešosios ir pagalbinės policijos pareigūnai, pats Noreika tvarkė žydų turto perėmimo ir realizavimo reikalus. Žudant žydus, vokiečiai naudodavo policijos, o ne apskričių ar valsčių pareigūnus. Jei per pirmąsias karo savaites nebuvo žinoma, kokia bus nacių smurto prieš žydus apimtis (patys nacių smogikai to dar nežinojo), ir dar buvo galima manyti, kad getai būsią tik žydų sutelkimo punktai, tai rugpjūčio viduryje nacių kėslai jau buvo aiškūs. Voldemarininkų veikėjas Zenonas Blynas savo dienoraštyje 1941 m. rugpjūčio 14 d. rašė: „Kalbėjau su Rokiškio apskr. V-ku. […] Esą ryt turi būti sušaudyta 9000 žydų Rokišky. Iškasa 3 m gylio griovį, atvaro 100 žydų, suguldo griovy, […] keli žmonės su rankiniu kulkosvaidžiu ‘pervaro’ per nugaras eilę, paskum užberia 20–30 cm. smėlio…“ Buvo žinoma ne tik kada, bet ir kaip žydai bus žudomi. Vokiečių nurodymai buvo vykdomi, nors ir nebuvo paslaptis, koks likimas laukia į Žagarės getą suvaromų žydų.
Lietuvių savivalda dirbo nacių priežiūroje, tad neišvengiamai kolaboravo. Vieni pareigūnai tai darė nenoriai, kiti uoliai. Nacių nurodymai nebuvo vykdomi aklai, buvo stengiamasi padėti ūkininkams, kurie sudarė didžiąją gyventojų dalį, mažinant maisto duokles, apsaugoti gyventojus nuo išvežimo darbams į Vokietiją. SS legiono steigimo boikotas įvyko ne be valdininkų indėlio. Tai, kad trys generaliniai tarėjai ir vienas jų pavaduotojas, kaip ir Noreika, buvo įkalinti Štuthofo koncentracijos stovykloje, rodo, kad naciai nebuvo patenkinti tarėjų, taigi ir administracijos darbu.
Suprantamas noras priešintis kai kurių organizacijų ir asmenų pastangoms vaizduoti lietuvius žydšaudžių ir kolaborantų tauta. Bet kolaboravimo tikrai būta, apie jį atvirai rašė tuometinė antinacinė pogrindžio spauda, kartais nurodydama konkrečius generalinius tarėjus. Daugiausia priekaištų sulaukdavo Kubiliūnas bei darbo ir socialinės apsaugos generalinis tarėjas Jonas Paukštys, atsakingas už priverstinį žmonių mobilizavimą darbams Vokietijai. Neginčytina, kad būta kolaboravimo, bet ne kiekvieną kolaboravusį galima vadinti kolaborantu tout court. |