Резюме: |
Iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti, kad popiežiaus Pranciškaus viešnagė Bulgarijoje ir Šiaurės Makedonijoje nereikšminga ir gal tik formali. Juk ganytojas turi parodyti rūpinimąsi ir periferinėms valstybėms bei jose gyvuojančioms negausioms katalikų bendruomenėms. Be abejo. Tačiau akivaizdu ir tai, kad, jausdamas turįs mažai laiko, Pranciškus taikosi labai tiksliai – imasi esminės svarbos dalykų.
Apžvalgininkai atkreipia dėmesį, kad ši gegužės 5-7 dienomis vykusi kelionė puikiai atskleidžia panašumus, siejančius Jorge Mario Bergoglio ir Angelo Giuseppe Roncalli, popiežiaus Jono XXIII, gyvenimo ir pontifikato istorijas. O kuo tai svarbu dabar? Savo įžvalgomis šia tema neseniai pasidalino amerikiečių žurnalistas Massimo Faggioli, kurio analizė publikuojama portale „La Croix International“.
Nacionalizmas iš arti
A. Roncalli kaip popiežiaus atstovas ištisus devynerius metus praleido Bulgarijoje (1925–1934), ir ši patirtis jam padarė didžiulį poveikį. Atvykstant į sostinę Sofiją, valstybė balansavo ant pilietinio karo ribos. Šalį buvo sukrėtę du kraupūs išpuoliai: nepavykęs komunistinių grupių pasikėsinimas į karalių bei sprogimas Sofijos katedroje, per kurį žuvo daugiau nei šimtas žmonių, dauguma jų – kariuomenės ir vyriausybės elitas,
Diplomatinės misijos Bulgarijoje metu būsimasis popiežius turėjo galimybę susipažinti su Rytų Europa ir kitokia nei Romos katalikų krikščionybe – su Bulgarijos Ortodoksų Bažnyčia. Nuncijus susidūrė su „kompleksišku kolonializmo mišiniu, susijusiu su Vakarų galybėmis ir katalikų misionieriais“. Kaimyninė postotomaniškoji Turkija, į kurią buvo paskirtas 1934-aisiais, atvėrė jam vartus į islamo pasaulį.
Kelionės po šalį suteikė nuncijui galimybę iš arti susipažinti su sudėtinga istorine, politine ir bažnytine situacija. Suvokti Rytų Europą „draskančius“ konfliktus tarp tautinių ir religinių grupių. Pietuose – Graikija, vakaruose – buvusios Austrjos-Vengrijos imperijos teritorija, šiaurėje – Sovietinė Rusija, o greta – beatsigaunanti Turkija, „kovojanti su priverstiniu vakarietinimu“. „Visa tai sudarė svarbią dalį Bažnyčioms tekusio didžiulio geopolitinio žaidimo“, įsisiūbavusio baigiantis „ilgajam XIX amžiui“, kuris prasidėjo su Prancūzijos revoliucija (1789), o baigėsi Pijaus XII mirtimi (1958), teigia autorius.
Šiuo periodu, anot Faggioli, Bažnyčioms teko sunki užduotis išlaikyti savo visuomeninę ir politinę poziciją, leidžiantis į kompromisus su autoritarizmais. Po Pirmojo pasaulinio karo daug kas įžvelgė galimybę, kad Vatikanas ir Vakarų krikščionybė gali Rytų Europoje užpildyti vakuumą, atsiradusį žlugus Austrijos-Vengrijos ir carinės Rusijos imperijoms. „Tačiau Roncalli matė, kad pagrindinė kilsianti problema bus nacionalizmo susiejimas su religija tiek ortodoksiškuose Rytuose, tiek ir katalikiškuose Vakaruose. Būdamas popiežiaus diplomatu Bulgarijoje, jis iškart atmetė nacionalizmą bei jį remiančius teologinius bei religinius teiginius. Įgijo antikūnų sulieti naciją ir religiją, katalikybę ir ideologiją.“
Ši patirtis, kaip rašo žurnalistas, beje, knygos apie Joną XIII autorius, suformavo Roncalli požiūrį į tarpukarį, Antrąjį pasaulinį karą ir Šaltojo karo pradžią ir atvedė iki pat Vatikano II Susirinkimo (1962–1965). Būsimojo popiežiaus priešiškumas Bažnyčių „santuokoms“ su nacionalistiniais siekiais, tapo jo pontifikato vizijos dalimi. Deja, netrūko žmonių ir grupių, kurie siekė politinių ideologijų paramos Bažnyčioje – tokia praktika buvo būdinga didžiajai daliai klerikalinės kultūros epochoje, kai autoritarizmas ir fašizmas buvo apėmęs didžiąją dalį Europos.
„Ilgojo“ XIX amžiaus šleifas
„Ar šiandien mes grįžtame į anuos laikus?“ – klausia straipsnio autorius. Įspėjančių ženklų netrūksta: italų ministras Matteo Salvini, mezgantis draugystę su krikščionių gynėju save pasiskelbusiu vengrų premjeru Viktoru Orbanu. Steve'as Bannonas, buvęs Donaldo Trumpo strategas, įkvepiantis populistinius judėjimus Senajame žemyne – tai tik keletas vardų – šiandienės situacijos simbolių. Bažnyčios susisiejimo su etnonacionalizmu problema labiausiai išryškėja Rusijos ir Ukrainos situacijoje. Ne veltui Pranciškus liepos mėnesį laukia Ukrainos Katalikų Bažnyčios vadovų Vatikano neeiliniame susitikime. „Visa tai kalba apie politinę ir religinę krizę, panašią į tą, kurią arkivyskupas Roncalli matė gyvendamas Bulgarijoje. Politinėje plotmėje parama liberaliai ir demokratinei santvarkai ėmė žlugti tiek nacionaliniu, tiek ir tarptautiniu lygmeniu, pasiduodant nelygybę kuriančių socialinių ir ekonominių sistemų spaudimui. Religinėje plotmėje iškilo neotradicionalizmas, fundamentalizmas, netolerancija ir ksenofobija, motyvuojama judeo-krikščioniškų Vakarų šaknų gynimu.“
Pasak publikacijos, šiandienos situacija panaši į 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečio laikus ir tarptautinės politikos atžvilgiu. Tačiau Katalikų Bažnyčios pozicija šiandien yra visiškai kita.
Bažnyčios vadovai išmoko svarbias pamokas, paskatinusias pakeisti mąstymą. Praėjus vos keletui mėnesių po išrinkimo, 1959-aisiais Jonas XXIII paskelbė ketinimą sušaukti Vatikano II Susirinkimą. „Šio Susirinkimo ir pastarųjų šešių dešimtmečių popiežių mokymo dėka Katalikų Bažnyčia aiškiai pasisako už internacionališkumą bei daugiašališkumą ir priešinasi nacionalizmui bei ksenofobijai. Šiandienos Bažnyčia remia konstitucines demokratijas, gerbiančias žmogaus teises ir religinę laisvę visiems“.
Jono XXIII pėdsakais
„Vienas iš dabarties skirtumų yra auganti fragmentacija. Roncalli Bulgarijoje teko kovoti su nacionalizmu ir misionieriškų ordinų (ypač italų ir prancūzų) kolonializmu, bei nuviliančias pastangas sugrąžinti Rytų Europą į katalikybę“, – rašo autorius. Dabar popiežiui tenka užduotis „kovoti su nacionalizmu Bažnyčioje“, o pasauliečių autonomija atima galimybę „bet kokioms sankcijomis stabdyti katalikus rinkėjus ar lyderius, persiimančius nacionalizmu ir ksenofobija“.
Bet kuriuo atveju yra aišku, kad pontifikas ir visas Vatikano aparatas, palaikantis Pranciškų, netyli. Gegužės 2 d. kalbėdamas Socialinių mokslų akademijos nariams, popiežius gynė katalikiškąją valstybės sampratą, griežtai atmetančią nacionalizmą. Pastaroji popiežiaus kelionė į Bulgariją ir Makedoniją bei birželį laukiantis vizitas į Rumuniją, neaplenkiant ir regiono, kuriame tradiciškai gyvena gausi vengrų populiacija, siunčia „aiškią žinią, koks Europoje yra Bažnyčios vaidmuo, neturintis nieko bendro su galimybe manipuliuoti ja politiniais sumetimais“.
Popiežiaus balsą remia Vatikano valstybės sekretorius ir jo diplomatinis korpusas, daugybė vienuolių ordinų. Anot Faggioli, jie yra „sveiko proto balsai tuo metu, kai atrodo, jog nacionalizmas atgyja tam tikrose katalikiškosios inteligentijos grupėse, ypač JAV“.
Kaip neseniai rašė Europos vyskupų konferencijų komisijos (COMECE) prezidentas arkivyskupas Jeanas-Claude Hollerichas SJ, „įsave orientuotai krikščionybei kyla pavojus persiimti tikrovės neigimu ir sukurti dinamiką, kuri galiausiai iškreips pačią krikščionybę“. Steve'as Bannonas ir Aleksandras Duginas yra šių „populizmų skleidėjai, žadinantys pseudoreliginį ir pseudomistinį pasaulį, paneigdami Vakarų teologijos esmę – Dievo ir artimo meilę.“
Hollericho įžvalgos – viena svarbiausių pastaraisiais dešimtmečiais Katalikų Bažnyčios atstovų išsakytų pozicijų ES atžvilgiu. Jis palaiko popiežiaus Pranciškaus pastangas atgaivinti dvasinę Angelo Giuseppe Roncalli viziją, 1944-aisiais išsakytą garsiojoje Sekminių homilijoje Turkijoje.
„Mums patinka atskirti save nuo kitų, kurie neišpažįsta mūsų tikėjimo ar nepraktikuoja mūsų tradicijų ir liturgijų: nuo brolių ortodoksų, protestantų, žydų, musulmonų ir kitų religijų tikinčiųjų ar netikinčiųjų“, – sakė būsimasis popiežius.
„Mano brangieji broliai ir sūnūs, turiu jums pasakyti, kad Evangelijos ir katalikiškųjų principų šviesoje tokia logika yra klaidinga. Jėzus atėjo nugriauti sienų. Jis mirė tam, kad paskelbtų visuotinę brolystę. Jo svarbiausia žinia yra artimo meilė. Ar manote, kad galite užsibarikaduoti už savo durų ir ramiai sakyti: „Aš esu katalikas, galvoju apie save ir man nesvarbu, kaip einasi kitiems“?
„Esame pašaukti gyventi destrukcijos ir neapykantos amžiuje, kai individualų egoizmą viršija nacionalistinis, brukamas pačiais brutaliausiais, žmogaus orumo nevertais metodais. Visi ir kiekvienas iš mūsų turime pagalvoti, kaip prisidėti prie moralaus pasaulio atkūrimo“, – sakė Roncalli.
Gal ir tiesa, kad šiandiena atkartoja praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio scenarijų. Bet kuriuo atveju dabartinis pontifikatas stengiasi išvengti praeities klaidų, kai Bažnyčia, „bijodama komunizmo ir socialinės sumaišties, puolė į nacionalistų, autoritarų ir rasistinių politinių režimų glėbį“, komentuoja Massimo Faggioli.
„Štai kodėl opozicija Jonui XXIII ir Pranciškui nėra vien teologinė, bet ir politinė. Vatikano II Susirinkimas ir toliau yra pirmasis bet kokio katalikiškojo nacionalizmo priešas.“
Pavojus sugrįžti į „ilgąjį XIX amžių“, kai Bažnyčios mokymas atsisakė pripažinti modernybę ir atsigręžti į sekuliarųjį pasaulį, išlieka. Ši situacija sužadino itin daug žalos atnešusį teologinį bei dvasinį paralyžių. „Kaip anuomet, taip ir šiandien Bažnyčia turi pasirinkti sekti Evangelija arba vyraujančios politinės, ekonominės ir socialinės santvarkos ideologija. Šią pamoką Romos popiežiai išmoko geriau nei kiti.“
Pagal „La Croix International“ publikaciją parengė Saulena Žiugždaitė |