| Резюме: |
Lapkričio 11-oji
Fenologai ir etnologai sutaria, kad Šventojo Martyno diena (lapkričio 11-oji) yra paskutinė rudens šventė. Dabar jau turėtų prasidėti priešžiemis. Bet kol kas nėra nei sniego, nei šalčio. Dar auga raudonosios musmirės, pilkosios meškutės, kažkokie labai dideli išblyškę baltikai ir visokios mažos kiškiabudės.
Dabar pats tinkamiausias laikas prisikasti vaistingųjų šaknų – valerijonų, varnalėšų, gyvatžolių, miškinių sidabražolių, vaistinių taukių. Miškinė sidabražolė dažniausiai šaukiama Kondroto šaknimi arba dzerevianka, o vaistinę taukę dzūkai vadina kaulažole arba kaštavolu. Šiemet tų kaštavolų šaknys išsikerojo gražios, kasu jas netoli Žvėrinčiaus, šalia juodalksnyno. Prieš dešimt metų čia augo senosios Stapčinskienės kopūstai, o dabar jau sužėlė invaziniai uosialapiai klevai. Taip, matyt, ir prapuls šis dosnus, tikrai kopūstinis žemės ruoželis, atrodo, kad kol kas jis yra niekieno.
O juodos kaulažolių šaknys labai storos, lengva bus jas nuplauti, apskusti, supjaustyti ir sudžiovinti krosnyje. Tada jau, žinoma, reikės pirkti stipresnės degtinės. Alkoholio ir kaulažolių reakcija atrodo įdomiai: sudžiūvę šaknies griežiniai pasikeičia nedaug, tiktai truputį pabrinksta, bet degtinė labai susidrumsčia, pasidaro klampi lyg riebalai. Šitokia tinktūra ir reikia trinti skaudančius sąnarius, sumuštus krumplius ar sulaužytus šonkaulius. Vaistas tikrai yra geras, taip sako ne tiktai dzūkai, dar nepraradę tėvų ir senelių patirties, bet ir gydytojai.
O gal dar svarbiau yra tas žinojimas, kad tavo vaistas slepiasi čia pat. Net ir žiemą nesunku būtų atsikasti sniegą, surasti nurudusių ar pajuodusių didžiulių kaštavolų lapų ir susirasti šaknų. Tokiose vietose, kur suželia ne tiktai tie vaistingi kaštavolai, bet ir paprastosios garšvos, kvepiantieji gurgždžiai, visokie barščialapiai ir arkliarūgštės, pašalo beveik nebūna, gali kasti pasidžiaugdamas, kad aplenkei šernus, ir prisiminti tą tolimą praeitį, kai mūsų protėviai visais metų laikais turėjo smarkiai judėti, gindamiesi nuo šalčio ir bado.
Sunku mums dabar įsivaizduoti, kaip galėjo pirmykštės tautos net ir šiaurės kraštuose išbūti tuo metu, kol dar nebuvo nei prijaukintų gyvulių, nei daržininkystės. Kultūros ir civilizacijos tyrinėtojas Yuvalis Noah Harari knygoje „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ labai originaliai pažvelgia į civilizacijos raidą. Esminis klausimas yra toks: ar galėjo būti kitokia žmonijos veiklos kryptis, ar iš tikrųjų tie pamatiniai ekonomikos dėsniai, nelabai seniai taip griežtai suformuluoti, visada buvo objektyvūs, nors žmogus šito ir nežinojo?
Kodėl pirmykštis šios Žemės gyventojas, prisijaukinęs laukinius gyvulius ir augalus, tapo sotesnis, bet kartu ir nebe toks vikrus, kitaip sakant – tingesnis? Ir nebe toks pastabus. Trumpai tariant, tada, kai žmonės ieškojo valgomų šaknų, kai medžiojo žvėris ir laipiojo į medžius, ieškodami riešutų ir vaisių, buvo protingesni. Y. N. Harari rašo: „Užuot atnešusi lengvą naujo gyvenimo epochą, žemės ūkio revoliucija apsunkino daugumos žmonių gyvenimą ir atėmė iš jų didžiulę dalį pasitenkinimo. Medžiotojai – rankiotojai – laiką leido įdomiau ir įvairiau, jiems mažiau grėsė badas ir ligos.“
Šimtmečiams bėgant žemdirbių bendruomenės raida labai komplikavosi. Didelio javų derliaus metais visi tarsi laimingi, gimsta daug vaikų, bet kartu su ta tariama pažanga atsiranda ligų, kurių anksčiau nebuvo. Žmogus kaip biologinis tipas yra konservatyvi būtybė, pirmykštis žemdirbys vis dar buvo visaėdis, ir gausus kviečių ar ryžių derlius yra pastebimai blogiau nei ankstesnė įvairovė – šaknys, žolės, uogos, vaisiai, laukinių gyvūnų mėsa ir laukinių paukščių kiaušiniai. O kai ateina nederliaus metai – visiška tragedija. Palaipsniui prisideda dar viena bėda – socialiniai sluoksniai, turtingi ir skurdžiai. Auga kolektyvinė turtingųjų galia, ir vis labiau išryškėja individuali kančia. Ir šitaip – iki viduramžių, iki Renesanso, kai atsiranda šiokia tokia institucinė empatija.
Bet ji, toji užuojauta ir parama, niekada nebuvo tobula. Ir nebus tobula. Todėl ir reikia pabandyti atkurti tai, kas buvo gerai prieš tūkstantmečius... Toli veda ši niekieno žemėje užaugusi laukinė šaknis. Bet ne tiktai vaistingoji kaulažolė taip gerai čia jaučiasi. Arčiau juodalksnyno tebežaliuoja tankūs dilgėlynai, ir tiktai atkask vieną ryškiai geltoną didžiosios dilgėlės šaknį, patrauk aukštyn – pamažu iškils visas šaknų raizgalynas.
Puriame juodžemyje paviršines šaknis ištraukti nesunku, tiktai pradžia atrodo neaiški. Kebliau būtų iškasti liemeninę varnalėšos šaknį, nes ji turėtų būti minkšta, pirmųjų metų. Visos tos patvorių varnalėšos, kurios vasarą žydėjo ir viliojo bites, dabar jau numirė kartu su sumedėjusiomis šaknimis. Taip pat sudėtingiau yra su šventagaršvių aromatingomis šaknimis, jos irgi turi būti pirmametės. Bet kaulažolių, sidabražolių, auksuotųjų radiolių, balinių ajerų, valgomųjų krienų, didžiųjų ar gailiųjų dilgėlių šaknys ir šakniastiebiai niekada nepasensta, galima kasti ir ankstyvą pavasarį, ir vėlyvą rudenį. Atrodo, kad būtent labai ilgi dilgėlių šakniastiebiai yra tikras lobis, tiktai mes to dar nežinome – perkame brangiausius iš Vokietijos atvežamus vaistus, kurių svarbiausi ingredientai yra ištraukti būtent iš dilgėlių šaknų.
Lapkričio 15-oji
Saulės nėra, bet diena šviesi ir šilta. Labai šviečia raudonos barbarisų uogos, niekas jų nelesa. Amaliniai strazdai be perstojo čirškauja beržų viršūnėse, jie lesa labai lipnias amalų sėklas. Aukštai pralekia ramiai girgsinčios žąsys. Nutolsta į pietus. O aš prisimenu vakarykštę dieną ir galvoju, kad šiame gyvenime gali atsitikti keistų dalykų – kartais ir su vaistininku galima pasikalbėti įdomiai ir netgi visiškai ne taip, kaip reikalauja griežti komercijos dėsniai.
Viskas prasidėjo nuo mažų augalinių tablečių, kai už tris nedideles plokšteles teko sumokėti beveik dvylika eurų. Labai nustebau. Sumokėjau, bet čia pat perskaičiau lapelį, kur surašytos svarbiausios to stebuklingo vaisto sudedamosios dalys: gelsvių šaknys, širdažolių žolė ir kvapiųjų rozmarinų lapai. Piktumas apsilpo, nes visi šie komponentai tikrai yra nepigūs. Pajūrinė širdažolė įrašyta net į Lietuvos raudonąją knygą. O kitos dvi širdažolių rūšys – skėtinė ir gražioji – yra gana retai matomos.
Tiesa, vaistą iš šių augalų sukūrė ne mūsų, o Vokietijos farmacininkai. Ir tuoj pat kyla negeras įtarimas: ir gelsvę, ir širdažolę, ir labai brangų rozmariną gudrūs vokiečiai tikriausiai augina daržo lysvėse. Mūsų krašte vaistinę gelsvę šeimininkės žino kaip puikų prieskonį – skina lapus ir meta į sriubą. Augalas, tiesa, įnoringas, reikalauja daug drėgmės ir geresnio dirvožemio. Tada užauga net dviejų metrų aukštumo ir gražiai žydi. Bet iškask tu tos geradarės gelsvės šaknį vaistams – nebeturėsi nei lapų, nei žiedų. Taip, matyt, ir gali atsirasti to eksperimentinio vaisto brangumas.
Bet jeigu visos tos brangios žolės vaistažolių ūkyje auginamos mechanizuotai, tai gal tablečių kaina galėtų būti ir mažesnė. Be to, bet kurio kultūrinio augalo vaistinė vertė sumažėja, nes prapuola pagrindines veikliąsias medžiagas lydintys mineralai, vitaminai ir dar kažkas, ko vaistui tarsi nereikia. Laukinis vaistas visada veikia geriau nei kultūrinis – tokia yra taisyklė, dėl kurios jau niekas nesiginčija...
Kalbu šitaip vaistininkui, jau nebelabai pykdamas, o jis rimtai klausia, ar teko man būti kokiame nors vaistažolių ūkyje. Žinoma, buvau Gerdašiuose, ten ir su daktare Eugenija Šimkūnaite teko susitikti... Ė, linguoja galvą vaistininkas, labai seni laikai, viskas labai greit pasikeitė, todėl ir Gerdašių vaistažolių ūkis bankrutavo. Juokinga net pažiūrėti, kaip ukrainiečiai augina ženšenį, tą stebuklingą Usūrijos taigos šaknį, taigi rūsiuose augina, pripylę į lovius kažkokios salietros. O Izraelyje, tuose išgarsintuose kibucuose, vaistažolių lysves purškia cheminiais insekticidais, traktorininkas sėdi kabinoje su dujokauke.
Kalba vaistininkas rimtu veidu, ir aš nežinau, ar jis nuoširdžiai piktinasi, ar šaiposi iš mano kuklių žinių apie augalinius vaistus. Tiesą sakant, aš esu skaitęs, kad Ukrainoje ženšenį augina vis dėlto daržo lysvėse, ne rūsiuose, bet, matyt, gali būti visaip. Ir cheminiai purškalai gali būti, juk tų sukultūrintų vaistažolių irgi yra visokių standartų reikalavimų, juk nerasi „Maximos“ lentynoje, pavyzdžiui, agurko su kokia maža rusva dėme, nors visi žino, kad tas rudumas, kaip ir kirmėlės takas obuolyje, nėra blogai. Gali būti, kad visi, kurie ką nors rinkai augina, neišvengia absurdiškų reikalavimų...
Ir vis dėlto gerai, kad jaunas vaistininkas nors retkarčiais pamiršta pareigą ginti savo prekes, kad atvirai pasakoja, ką matęs studijų metais. Man irgi reikėtų būti tolerantiškam ir dėl kainos, ir dėl tų instrukcijoje išvardytų šaknų bei lapų. Klausimas čia paprastas: jeigu pasiskundei urologui, kad naktį tau ką nors skauda, tai mokėk už tuos brangius žolynus ir nedejuok. Arba užsiaugink savo darže tas brangias širdažoles, kurios, beje, kažkuriame Lietuvos regione vadinamos klynažolėmis. Ir viskas bus gerai.
Gal ir gerai, bet, matyt, geriau būtų pirmiausia išsikepti savos juodos duonos. Be cukraus ir be dešimties metų senumo ispaniško marmelado. Žinau, kad būna dar blogiau, vienas sveikuolis man pasakojo, kodėl negali valgyti kepykloje keptos duonos – kepėjai bjauriai keikiasi. Karšta jiems, tai ir keikiasi, ypač vasarą. Taigi šitaip: pirmiausia reikia iš kažkur gauti senoviškų aukštastiebių rugių sėklos, nusipirkti arklį ir plūgą, po to pasistatyti ubladę keturšlaičiu stogu. Būtent tokioje ubladėje ir būdavo didžiulė duonkepė krosnis, ten ir obuolius, ir žoles džiovindavo. Taip rašo „Lietuvos etnografijos enciklopedinis žodynas“, bet prieš daugelį metų aš tikrą ubladę mačiau Kupiškio rajone, Uoginių kaime, muziejininko Adomo Petrausko sodyboje... Galima tik pasvajoti. O realybė yra tokia – be kompromisų dabar neišgyvensi.
Lapkričio 25-oji
Lapė atkasė žuvusį mangutą, kurį buvau užkasęs spalio 11 dieną. Daug laiko praėjo, o menkas kvapas, matyt, tebėra, lapė užuodžia gerai. Tenka vėl užkasti, užkrauti malkų ir akmenų. O ant žolyno lieka balti vikšrai. Ir gyvi jie, raitosi. Tikriausiai tai yra kažkokių musių lervos, labai panašios į tuos dzykus, kuriuos žvejai perka žūklės parduotuvėse. O juk išbuvo tie musių kiaušiniai ir lervos manguto viduje giliai žemėje daugiau kaip mėnesį. Ir neprapuolė.
Kai metamorfozės sąlygos nepalankios, procesas labai sulėtėja. Štai kur savotiškas gyvenimo geismas, rūšies išlikimo strategija... Taip ir palieku krutančius baltus vikšrus ant pageltusios žolės. Naktį jie sušals, ir čia nėra jokios tragedijos, nei kokio blogo užkrato, nors kas nors būtent šitaip gali pagalvoti. Antai visai šalia plento, prie Rudžio keliuko, lapės išardė maišą, o jame buvo paslėptos net penkios baltos vištos. Ir gerai – tegu visi mato, koks kiauliškai prakutęs žmogus šiuo keliu pravažiavo ir tas vištas išmetė.
Lapkričio 30-oji
Vis galvoju, kad reikėtų kažkaip susigrąžinti prarastą sugebėjimą retkarčiais išbūti laukinėje gamtoje. Tikri turistai ir alpinistai tai dar sugeba, jie kruopščiai pasisveria atsarginius galetus ir šokoladus. Liūtis, vėtra ar netikėtas paklydimas jiems nėra ekstremali situacija. Miestiečiai grybautojai, deja, gali paklysti tarp trijų pušų.
Gamtininkams, kasdien einantiems laukinės gamtos takais, irgi dažniausiai nebereikia tos ypatingos laukiniškumo patirties, kurią dar žinojo profesorius Tadas Ivanauskas, galėdavęs ir naktį girioje išsikepti ką tik sumedžioto briedžio mėsos. Tikri šių dienų gamtininkai sako, kad tokia patirtis jiems ne tiktai nereikalinga, bet ir gali pakenkti – laužas miške naktį yra didelis blogis. Negerai, kai ne savo namuose žmogus pasijunta demiurgas, svarbesnis už tikruosius miško gyventojus, už visas gamtos paslaptis. Todėl gamtininkai ir nedraugauja su medžiotojais.
Viską stebintis ir fotografuojantis ornitologas gali kaboti ant šakos septyniolika valandų arba visą parą išsėdėti prisiglaudęs prie senos eglės, gali peršalti kaip obuolys, belaukdamas, kol sučirškės mažytė žvirblinė pelėda, bet jis vis tiek žino, kad sugrįš į šiltą savo būstą. Zoologas gali dvi paras sekti briedžio pėdsakais, bandydamas išsiaiškinti sudėtingas sezonines žvėrių migracijas, bet ir jis pirmiausia nori suprasti žvėries gyvenimą, o ne savo kentėjimų ribas.
Dabar, tiesa, vis tenka girdėti ir skaityti, kad moksleiviai išsiruošia į mišką, ketindami išbūti ilgai ir tyliai, maitindamiesi surastomis gėrybėmis, bet toks madingas išbuvimo gamtoje judėjimas vis dėlto yra tik žaidimas. Tokį eksperimentą vadovas gali nutraukti bet kurią minutę...
Gerokai keista ir tai, kad turtingose Europos šalyse jau ir alpinizmas darosi panašus į miesčionišką užgaidą. Išsiruošia į Alpių viršukalnes sveiki vyrai su visai lengvomis kuprinėmis, giriasi, kad miegos amžino sniego pataluose, bet iš anksto žino: tame keturių tūkstančių metrų aukštyje, tuose sniegynuose, jų laukia rąstinis namelis su krosnimis, sausomis malkomis ir deguonies balionais. Įdomu būtų sužinoti, ką apie tai galvoja alpinistas Vladas Vitkauskas, knygoje „Everestas – manoji lemtis“ (Vilniaus universiteto leidykla, 2002 m.) rašęs: „Ne tiktai tu, bet ir kalnas turi panorėti, kad žygis būtų sėkmingas.“ Mūsų kraštas nėra toks turtingas, kad turistus iš viso pasaulio galėtų taip prabangiai vilioti. Ir blogai būtų, jei žinotume, kad Rūdninkų sengirės vidury mūsų laukia šiltas namelis. Jei tu bijai per pusantros paros nueiti šimtą kilometrų, jei nesugebi susirasti valgomų žolių ir šaknų, tai sėdėk namie. Arba važiuok į Austrijos Alpes, ten paslaugūs gidai viskuo pasirūpins. |