|
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2018-ųjų 6-ajame numeryje) .
2018 m. liepos 1–5 d. Vilniuje vyko Šv. Sosto ir Europos žydų kongreso bei Tarptautinio žydų komiteto tarpreliginiam dialogui organizuota katalikų ir žydų jaunimo lyderių konferencija: „Jaunimas ir religinė tapatybė: katalikai ir žydai dialoge“. Specialiai Ateities žurnalui šia tema interviu sutiko duoti Šv. Sosto Religinių ryšių su žydais komisijos sekretorius kun. Norbertas Hofmannas.
Kaip atrodo katalikų ir žydų santykiai istoriniame kontekste?
Prieš Vatikano II susirinkimą nebuvo jokio sistemingo dialogo tarp katalikų ir žydų. Tai tapo įmanoma tik po šio Susirinkimo priimto dokumento – Nostra Aetate – paskelbimo. Jis yra kaip Magna Carta, tai yra mūsų dialogo pagrindas. Ir dabar jau daugiau nei penkiasdešimt metų mes esame šiame sistemingame dialoge. Mūsų uždavinys dabar praktiškai įgyvendinti tai, ką Susirinkimas įtvirtino savo dokumente Nostra Aetate.
Taigi jau daugiau nei 50 metų praėjo nuo šio dokumento paskelbimo, gal po tiek metų jau galime matyti vaisius? Koks buvo žydų bendruomenės atsakas į šį dokumentą?
Aš, manau, kad Nostra Aetate yra vienas iš labai teigiamą poveikį turėjusių Vatikano II susirinkimo dokumentų. Turime gerai žinoti, kas jame skelbiama. Ir aš labai džiaugiuosi tuo, kas buvo pasiekta.
Žydų atsakas į Nostra Aetate buvo labai pozityvus, nes tai buvo pirmas Katalikų Bažnyčios dokumentas, kuriame yra apgailestaujama dėl antisemitizmo ir pabrėžiama, kad krikščionybės šaknys yra judaizme. Tikėjimo kelionėje keliaujame kartu su žydais, kurie yra mūsų broliai ir seserys.
Šiuo metu esate Religinių ryšių su žydais komisijos sekretorius. Gal galėtumėte atskleisti, kaip Jūsų asmeninėje gyvenimo, tikėjimo ir tarnystės istorijoje atsirado žydų ir katalikų dialogas?
Aš baigiau Biblijos studijas Romoje, tada dėsčiau Senąjį Testamentą. Savo doktorantūros studijų metu turėjau galimybę gerai išanalizuoti visus senuosius žydų tekstus iki pat Mišnos. Taigi, aš buvau gerai teoriškai pasiruošęs šiai tarnybai. Visgi iki studijų Romoje aš nebuvau aktyvus žydų ir katalikų dialoge.
Tam yra ir istorinė, ir teologinė priežastys. Istorinė priežastis yra ta, kad popiežius Jonas XXIII įgaliojo kardinolą Augustiną Bea paruošti dokumentų projektus Vatikano II susirinkimui apie religijos laisvę (Dignitatis humanae), ekumenizmą (Unitatis redintegratio) ir dialogą su nekrikščioniškomis religijomis, kuris vėliau tapo Nostra Aetate pagrindu. Visi šie dokumentų projektai buvo ruošiami kardinolui užimant vadovaujamas pareigas sekretoriate, skirtame skatinti krikščionių vienybę (po Vatikano II susirinkimo jo pagrindu buvo įsteigta Popiežiškoji taryba skatinti krikščionių vienybei – red. past.). Su kardinolo Augustin’o Bea asmeniu buvo glaudžiai susiję ekumenizmas ir dialogas su žydais.Kaip galėtumėte paaiškinti, kad Religinių ryšių su žydais komisija yra Popiežiškosios tarybos skatinti krikščionių vienybę dalis?
O kalbant teologiškai, kiekviena krikščionių bendruomenė turi judėjiškas šaknis ir vėlesnės schizmos, atsiskyrimai ir skaldymaisi vyko dėl žmogiškojo silpnumo. Bet, kaip minėjau, visų krikščioniškų bendruomenių šaknys yra judaizme.
Katalikų Bažnyčia turi savo magisteriumą ir hierarchiją, o kaip yra su pasauline žydų bendruomene? Atrodo, kad natūraliai istoriškai susiklostė, kad jie neturi panašios visą bendruomenę apimančios hierarchinės struktūros. Gal katalikų ir žydų dialogas turėjo kokio teigiamo šalutinio efekto šiuo požiūriu?
Taip. Visada svarbu žinoti, kas yra tas partneris dialoge. Todėl mes pakvietėme pasaulinę žydų bendruomenę įsteigti tinkamą platformą mūsų dialogui. Tokia organizacija buvo įsteigta. Tai skėtinė organizacija – Tarptautinis žydų komitetas tarpreliginiam dialogui. Jie yra mūsų oficialūs partneriai ir viena iš svarbiausių žydų organizacijų.
Koks yra abiem pusėms suprantamas katalikų ir žydų dialogo tikslas? Ar yra koks aiškus rezultatas, kurį reikia pasiekti?
Pirmiausia mes turėtume vieni kitus geriau pažinti. Tai yra pasiekiama tik dialogo būdu. Taip pat mes galime bendradarbiauti siekdami teisingumo ir taikos pasaulyje, kūrinijos išsaugojimo bei karitatyvinėje misijoje. Nes turime tas pačias moralines vertybes gelbstint vargšams, ligoniams ir visiems žmonėms, kurie yra visuomenės užribyje.
Ar Jums yra žinoma pagrindinė žydų bendruomenės priežastis ir motyvacija dalyvauti šiame dialoge?
Yra kelios priežastys. Pirmiausia, Katalikų Bažnyčia yra labai svarbi religiniame pasaulyje, todėl jie vien dėl šio statuso yra suinteresuoti palaikyti ryšius. Taip pat jie ieško sąjungininkų kovoje prieš antisemitizmą, o Katalikų Bažnyčia popiežiaus asmenyje nuolat pasisako prieš jį. Ir, žinoma, yra interesas kartu siekti taikos ir teisingumo tarpreliginio dialogo būdu.
O kokia yra katalikų motyvacija?
Svarbiausia mums yra teologinė motyvacija. Nes, kaip minėjau, krikščionybė turi šaknis judaizme ir per amžius judaizmas ir krikščionybė darė įtaką viena kitai. Mes norime geriau pažinti savo pačių tapatybę. Tik dialoge su žydais galėsime geriau suprasti savo pačių tapatybę.
Kokį požiūrį turi turėti doras katalikas, kuris norėtų tapti vaisingo teologinio dialogo su žydų bendruomene dalimi?
Labai svarbi stabili ir tvirta katalikiška tapatybė. Turiu gerai žinoti savo Tradicijos turtus ir tada galiu būti praturtintas kito. Nėra įmanoma pradėti vaisingo dialogo nesuprantant savo paties tikėjimo, neturint solidžios katalikiškos tapatybės. Ir aš turiu lūkestį, kad ir mano partneris iš žydų pusės turės tokį pat tvirtą identitetą. Tarpreliginis dialogas neturi nieko bendro su diplomatinėmis derybomis.
Neturi nieko bendro ir su politiniu korektiškumu?
Taip.
Koks yra konkretus šios jaunimo konferencijos, vykstančios Vilniuje, uždavinys?
Mes suformulavome tris pagrindinius uždavinius: norime įtraukti jaunus žmones, kad dialogas turėtų tęstinumą, taip pat norime pagilinti teologinį dialogą ir sustiprinti bendradarbiavimą labdaros srityje. Tačiau man yra akivaizdu, kad svarbiausias uždavinys yra jaunų žmonių įtraukimas į dialogą, jeigu mes norime, kad jis ir ateityje būtų vaisingas.
Kaip svarbu yra palaikyti teologinį diskursą tarp žydų ir katalikų?
Mes turime didelį dvasinį paveldą ir jį turime nuolat atrasti vis giliau per mūsų pastangas dialogo metu. Tos bendros vertybės Biblijoje yra labai svarbios, turime jas atrasti ir veikti pagal jas kartu.
Kokie yra patys aktualiausi teologiniai klausimai, iškylantys tokiose konferencijose?
Pavyzdžiui, šioje konferencijoje daug kalbėjome apie misijos klausimą. Mūsų 2015 m. dokumente („Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami“ – red. past.) mes pasakėme, kad Katalikų Bažnyčioje nėra jokių specialių misijinių institucinių pastangų, nukreiptų į žydų bendruomenę. Šis teiginys buvo intensyviai diskutuotas iš abiejų pusių.
Ar gali žydai keliauti į Dangų prieš tai netapę katalikais?
(Pašnekovas juokiasi išgirdęs klausimą. – red. past.) Žydai yra Dievo išrinkti, o Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami.
O ką tai reiškia kalbant apie katalikų ir žydų santykius?
Žinoma, mums, katalikams yra labai svarbu liudyti Jėzų Kristų, kai einame į dialogą. Bet, man atrodo, mes turėtume saugotis, kad dialogas nevirstų specialia priemone atversti žydus į krikščionybę. Todėl, kad jie irgi yra artimame santykyje su Dievu.
Mes matome, kad pasaulyje auga mesijinių žydų skaičius. Pavyzdžiui, Ukrainoje yra apie 2000 žydų bendruomenė, kurie išpažįsta Jėzų Kristų Mesiju, bet tuo pat metu ir toliau laikosi savo tradicijų. Kaip manote, kokią įtaką šis fenomenas gali turėti katalikų ir žydų ortodoksų santykiams?
Yra manančių, kad mesijiniai žydai gali būti tiltas tarp judaizmo ir krikščionybės, tačiau aš tuo abejoju. Todėl, kad žydai nebelaiko žydais tų, kurie Jėzų išpažįsta esant Mesiju. Taigi, tai yra pagrindinis skirtumas tarp judaizmo ir krikščionybės, kad mes išpažįstame Jėzų Kristų Mesiju ir Dievo Sūnumi. Ir šitas įsitikinimas negali būti žydų tikėjimo dalis. Jeigu šabo metu kas nors išpažįsta Jėzų Mesiju, jis kitų žydų yra laikomas krikščioniu.
Ar Jūs esate patenkintas pranešimais, girdėtais šioje konferencijoje?
Mes diskutavome apie naujausius dokumentus: „Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami“ iš katalikų pusės, taip pat ir apie dokumentą, pavadintą „Tarp Jeruzalės ir Romos“ iš žydų pusės. Be to, dėmesio skyrėme ir migracijos problemoms. Manau, tokia temų įvairovė rodo, jog žydų ir katalikų dialogas yra ryškus, gyvas ir į jį yra entuziastingai įsitraukiama.
Kokias kliūtis žydų ir katalikų dialogui dar reiks įveikti ateityje?
Yra sąlyginai nedidelių kliūčių. Pavyzdžiui, popiežiaus Pijaus XII laikysenos klausimas Holokausto metu. Arba pavienio šventojo, kuris turėjo antisemitinę praeitį, klausimas. Bet tai yra dalykai, kurie gali būti išsprendžiami už uždarų durų. Šiuo metu nėra didelių kliuvinių dialogui.
Šioje konferencijoje girdėjome katalikų ir žydų santykius apibūdinant įvairiai, pavyzdžiui, kad katalikai ir žydai yra partneriai laukime. Kiek tikslus ir prasmingas yra toks įvaizdis iš teologinės ir praktinės perspektyvų?
Yra labai aišku, kad kartu laukiame Mesijo. Mums yra labai aišku, kad Mesijas yra antrą kartą ateisiantis Jėzus Kristus, o žydai laukia Mesijo ateinant pirmą kartą. Todėl žydų kilmės filosofas Martinas Buberis yra pasakęs: „Kai Mesijas ateis, žmonės Jo klaus, kelintą kartą ateini, tačiau aš stengsiuosi laikytis šalia Jo ir tyliai pakuždėsiu: „tik neatsakyk“.
Šiais metais Lietuva švenčia 100 m. demokratinio valstybingumo. Ko galėtumėte palinkėti mūsų šaliai ir Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje?
Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo labai didelė ir ryški žydų bendruomenė, dabar ji, deja, daug mažesnė. Linkiu, kad dialogas tarp žydų ir katalikų būtų skatinamas ir taptų aktualus abiem pusėms. |