Ar popiežių Pranciškų, kaip ir Donaldą Trumpą, galima kaltinti dėl kapituliacijos prieš Vladimirą Putiną? Tokį klausimą iškėlė žymus vatikanistas Johnas Allenas, viešumoje išsakęs kritiką, dažnai girdimą už uždarų durų. Pasak jo, abiem atvejais, nors ir skirtingai, neaišku, kur yra riba tarp pragmatiškumo ir prisitaikėliškumo.
Santykiai tarp Vatikano ir didžiausios Rytų Katalikų Bažnyčios – Ukrainos graikų apeigų katalikų – pakrikę nuo 2014-ųjų. Ukrainiečiams Rusijos agresijos akivaizdoje stinga Šventojo Sosto paramos. Jų požiūriu, Vatikanas smarkiai neprotestuoja prieš Putino veiksmus Ukrainoje ir Krymo aneksiją, nes siekia išlaikyti gerus ryšius su Rusijos Ortodoksų Bažnyčia.
Du gegužės mėnesio įvykiai rodo, kad šie pakrikę santykiai artimiausiu metu nepagerės.
Pirma – Sekminių sekmadienį paskelbta apie 14 naujų kardinolų. Vienas jų – Babilonijos katalikų chaldėjų patriarchas, pagrindinės Rytų Katalikų Bažnyčios Irake vadovas Louisas Raphaelis Sako. Jo paskyrimas kardinolu matomas kaip solidarumo su kenčiančiais Irako katalikais ženklas.
2016 m. panašiu būdu išreikštas solidarumas ir su Sirija. Tik anuomet popiežius Pranciškus kardinolu paskyrė ne tikrą Sirijos vyskupą, o italą arkivyskupą Mario Zenari, einantį apaštališkojo nuncijaus pareigas Sirijos sostinėje Damaske.
Nė vienoje iš penkių kardinolų skyrimo konsistorijų pontifikato metu Pranciškus nepasirinko Sviatoslavo Ševčiuko, Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčios vadovo, Kijevo ir Haličo Didžiojo arkivyskupo. Nors visi jo pirmtakai buvo kardinolais nuo tų laikų, kai Stalino panaikinta Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčia buvo didžiausia pogrindinė Bažnyčia pasaulyje.
Kenčiančios Bažnyčios ir kenčiantys tikintieji privilegijuojami, pakeliant jų vyskupus kardinolais. Tai, kad Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčia pražiūrėta penkis kartus iš eilės, rodo, jog Romai svarbiau santykiai su Rusijos Ortodoksų Bažnyčia, kuriai įžeidus vien Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčios egzistavimas nei parama kenčiantiems ukrainiečiams.
Kad Ukrainos graikų apeigų katalikų ir Šventojo Sosto santykiai nesitaiso rodo ir antras gegužės mėnesio įvykis. Popiežius Pranciškus priėmė Rusijos Ortodoksų Bažnyčios delegaciją, kuriai vadovavo metropolitas Hilarionas, Maskvos patriarcho Kirilo atstovas ryšiams su kitomis bažnyčiomis. Susitikimo metu pasakyta Pranciškaus kalba Rusijos Ortodoksų Bažnyčios buvo šiltai sutikta ir reklamuojama.
„Jūsų akivaizdoje noriu pakartoti, sakė Pranciškus, jog Katalikų Bažnyčia niekada neleis, kad iš jos narių kiltų susiskaldymas. Mes niekada to neleisime, ir aš to nenoriu. Maskvoje, Rusijoje, yra tik vienas – jūsų – patriarchatas. Mes nekursime kito patriarchato. O jei kuris nors katalikų tikintysis – pasaulietis, kunigas ar vyskupas – kelia unitizmo vėliavą, kuri jau neveiksni, priklauso praeičiai, man dėl to skaudu. Norime, kad būtų gerbiamos su Roma susivienijusios Bažnyčios, bet unitizmas kaip vienybės kelias šiandienai netinka.“
Ukrainoje bandoma įkurti naują, nuo Maskvos nepriklausomą ortodoksų patriarchatą. Tokį planą remia Ukrainos valdžia ir daugelis ukrainiečių, besipiktinančių tuo, kad jų pačių religinė valdžia – Maskvos patriarchatas – ištikimai giną politinį engėją Putiną. Šias pastangas palaiko ir Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčia. Tai siutina Rusijos ortodoksus, kurie buvo labai pamaloninti Šventojo Pranciškaus žodžių, kad Vatikanas – jų pusėje.
Šventasis Tėvas dar kartą patikino Maskvos patriarchato atstovus, kad katalikai gerbia Rusijos ortodoksus ir nesikiša į jų reikalus. „Toks mano ir Šventojo Sosto požiūris šiandien. Tie, kurie kišasi, nepaklūsta Šventajam Sostui“, – sakė Pranciškus. Ką popiežius turėjo mintyje? Rusijos ortodoksai apibendrino, kad Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčią ir S. Ševčiuką. Dabartinėmis aplinkybėmis sunku būtų sugalvoti ką nors kitą.
Pro akis šis susitikimas nepraslydo ir Kijevui. Liepos 3 d. Šventasis Tėvas priėmė S. Ševčiuką privačioje audiencijoje neva 1030-ųjų Kijevo Rusios krikšto metinių proga. Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčia pareiškime teigia, kad susitikimas įvyko jų prašymu. Jame sistemiškai atmetami visi punktai, popiežiaus anksčiau aptarti su Rusijos Ortodoksų Bažnyčia.
1988 m., minint Kijevo Rusios krikšto tūkstantmetį, Rusijos Ortodoksų Bažnyčia siekė vadintis vieninteliais šio ypatingo įvykio paveldėtojais. Tačiau popiežius Jonas Paulius II siekė, kad krikšto tūkstantmečio iškilmėse dalyvautų ir tuomet vis dar nelegali bei sovietų valdžios persekiojama Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčia. Šiuo klausimu jis paskelbė du laiškus ir Romoje aukojo šv. Mišias su graikų apeigų katalikų hierarchais. Pontifikas teigė, kad šis paveldas priklauso ne tik Maskvai.
Vladimiras Putinas, siekdamas pateisinti Krymo aneksiją, kartoja, kad kunigaikštis apsikrikštijo šiame pusiasalyje, taigi jis yra Rusijos paveldo vieta. Tačiau Vladimiras Didysis, kuriam valdant Kijevo Rusia įsijungė į krikščioniškąjį pasaulį, priėmė Bizantijos tradicijos krikštą, kai Rytų ir Vakarų Bažnyčios dar nebuvo atsiskyrusios. Didžioji schizma įvyko 1054 m.
Jono Pauliaus II ir Ukrainos katalikų požiūriu, 988 metų Kijevo Rusios krikštas buvo visiškai vieningas su Roma ir vyko Ukrainos sostinėje. Taigi Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčia yra patys tikriausi paveldėtojai – bizantiško rito ir vieningi su Roma.
1988 m. Vatikanas ir Ukrainos graikų apeigų katalikai drauge kartojo šį argumentą, 2018-aisiais pastarieji liko vieni. Pastaruoju metu Vatikanas ignoruoja Ukrainos katalikus ar toleruoja juos puldinėjančią Rusijos Ortodoksų Bažnyčią. Manoma, kad tai kaina, kurios pareikalavo Maskvos patriarchatas už susitikimą su popiežiumi Pranciškumi 2016 m. vasarį Havanoje, mat Kuboje vykęs susitikimas buvo beprecedentis.
Parengta pagal kanadiečių kunigo Raymondo de Souzos komentarus britų žurnale „Catholic Herald“ |