| Резюме: |
Tęsdami žurnalo „Apžvalga“ pokalbių seriją su GULAG‘o sukilimo dalyviais, kviečiame pasiklausyti Vytauto Balsio istorijos apie ilgus metus lageriuose ir dalyvavimą Norilsko sukilime.
Nuo karo pradžios iki kelionės į lagerius
Esu Vytautas Balsys, gimęs 1923 m. gegužės 20 d. Kauno rajone, Zapyškių valsčiuje, Kluoniškių kaime. Augome keturi broliai ir našlaitis. Tėveliai buvo mažažemiai, turėjo vos penkis hektarus žemės, bet vertėsi, sukosi. Netoliese buvo kurortai: Kulautuva ir Kačerginė, tai vasaros metu gaudavo papildomų pajamų. Taip ir vertėmės.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1940 m. Lietuva buvo okupuota rusų armijos. Mes, jauni to meto vyrai, pavieniai pradžioje slapstėmės – ir taip iki 1944 m. Antrą kartą frontui atslinkus į Lietuvą ir ją užėmus, buvo paskelbta jaunų vyrų mobilizacija į tarybinę armiją. Mano karta atsidūrė tarytum kryžkelėje: stoti į tarybinę armiją ir žūti už svetimus interesus arba pradėti partizaninį karą. Mano tėveliai pasakė: „Vaikai, geriau žūkit savo žemėje negu priešų.“ Taigi 1944 m. rudenį tėviškėj jau buvo dvi slėptuvės: viena – bunkeris – ir kita – tarp lubų. Aš turėjau rašomąją mašinėlę, buvau baigęs mašinraščių kursus, tai ant pilvo atsigulęs parašydavau šį bei tą. O lapkričio mėnesį Lietuvos puskarininkis Jonas Nisevičius suorganizavo vietinių kaimų vyrus ir pradėjom partizaninį karą.
Vėliau, kai prasidėjo išdavystės, vyrai išsiblaškė po 3–4 į mažas slėptuves, kad lengviau būtų saugotis. Kadangi rusai jau buvo iššifravę didesnes stovyklas, prasidėjo masinės vyrų žūtys. Tai mes išsibarstėme ir aš perėjau į Birutės rinktinę, į Kauną. Toje teritorijoje buvo Sodininkystės-daržininkystės technikumas. Aš jau buvau sekamas KGB‘istų ir vieną rytą, eidamas į botanikos sodą pro metalinius aukštus vartus, gavau smūgį į galvą. Pabudau kompozitoriaus S. Šimkaus name prie botanikos sodo ant grindų, rankos – per kojas surakintos, aš visas kraujuose. Priešais mane sėdi sargybinis. Atgavau sąmonę, mane šiek tiek apiprausė kažkokia moteris ir taip baigėsi mano partizanavimas – patekau į KGB rūmus Kaune. Vyko tardymai, kankinimai, mušimai. Čia aš pakliuvau sausio 13 d. Toliau sekė kameros, bandymai pabėgti, karceris… Birželio pabaigoje ar jau liepą atsidūriau Vilniaus kalėjime. Tolesnis etapas – gal dvi, gal daugiau savaičių link Krasnojarsko.
Pro Krasnojarsko banditus į Norilską
Atvežus į Krasnojarską – suvarė iškart į pirtį, išdegino parazitus, truputį nusiprausėme, išrikiavo. Priekyje matėsi atitvėrimai spygliuota viela. Vienas iš senų kalinių sako: „Vyrai, laikykitės, kur jus stumia – ten vieni banditai, žmogžudžiai, su peiliais, ir taip toliau.“ O mes gi nepasirinksim…
Davė mums tuščią baraką – ilgos kameros, abiejose pusėse narai, prieky – durys į lauką. Ir tik riktelėjo vienas, kad peiliu perpjovė maišą, ir prasidėjo karas. Jie (banditai – aut. pastaba) buvo visi sulindę po naraissu peiliais ir pradėjo poškėti narųlentos. O aš su tokiu Vaciuku iš Žemaitijos, kuris vaidino nebylį visą laiką, – prie durų su lentomis. Tai kai bėgo į tą koridorių – jau krūva priguldyta. Pro šoną vienas įsigudrino man trenkti – aš pasilenkiau, o Vaciukas netyčia lenta man per galvą – ir baigėsi mano kautynės. Lauke atgavau sąmonę. Toks buvo Krasnojarskas.
Tame Krasnojarsko persiuntimo punkte sugriovėme baraką, keturiolika banditų su peiliais užmušėme mirtinai. Jie buvo nepavaldūs, nesiskaitė su niekuo, tai džiaugėsi ir viršininkas Rečikas. Mums davė kitą baraką nakčiai. Už megztinį išsikeitėme lemputę, įsisukome, atsinešėme lentas ir pastatėme sargybą – kas tik civiliai lįs per duris – iš karto „plot“. Ir velnias atnešė tą režimo viršininką su prižiūrėtoju. Sušuko tik: „Civiliai!“ Ir tam viršininkui kliuvo, jis: „Savus mušate!” Ir įmetė sargybą mūsų į karcerį, nuginklavo, teko visų atsiprašyti.
Rytojaus dieną Janisėjumi plukdomos baržos ilgiausios, pertvertos per pusę, po 500 kalinių vienoje ir kitoje pusėje. Mus irgi išplukdė link Dudinkos – tai jau paskutinis šiaurinis uostas. Buvo dar rugsėjo mėnuo. Kada iš baržos perkėlė mus toliau traukiniu vežti, jau buvo iškritęs sniegas ir, kai varė į persiuntimo punktą, matėme, kaip iš sniego kyšojo žmogaus ranka – ir šiandien aš ją matau. Amžinas įšalimas, tai prakrapštydavo kažkiek ir prikasdavo ten tų kalinių. Tokiu būdu siauru geležinkeliuku mus į Norilską atvežė, naktis jau buvo amžina, stulpai visur ir apšviesta viskas.
Pasipriešinimo iniciatyva
Norilsko lageryje buvo 5000 politinių kalinių ir gal pora šimtų „batavykų“ – vagių, kurie buvo lagerių vyresnybės parankiniai. Jie visi dirbo valgykloje, chlebarieskoje, brigadininkais ir skundikai buvo tokie, informuodavo, kaip mes gyvenam, kuo kvėpuojam.
Man pasisekė rusų kalbą išmokti ir raštu, ir žodžiu, tai aš buvau ir laiškininkas, kadangi du laiškus į metus leisdavo kiekvienam parašyti rusų kalba, ir vertėjas buvau. Iš kasyklos parvarytas gavau raštelį: „Ateik į 18-tą baraką, bus tuščias ir sėdės vienas vyras ant apatinio naro.“ Tai aš sukviečiau lietuvius pasitarti, pasakiau, kad aš kažkur tai „lįsiu“. Atvykau, o ten – ukrainietis, buvęs studentas iš Vakarų, į Užkarpatę permestas. Jis pasiūlė man įkurti pogrindžio organizaciją. Jis būtų už ukrainiečius atsakingas, už rusus – pulkininkas Zadarožnyj, o man „užkabino“ – už pabaltijiečius visus. Bet kodėl ukrainietis tada pasikvietė būtent mane, aš ir šiandien nežinau.
Vienas įdomus momentas: po kokių trijų mūsų tokių pasimatymų į ketvirtą už barako ateina ne jis, o kitas ukrainietis. Mes su tuo rusu – panikoje, nustebę. Praeina dar keli mėnesiai, ateina dar kitas ukrainietis. Nors ir neišduoda mūsų, nieko. Mudu tą ukrainietį – prie sienos, klausiam, kas dedasi, kodėl šitaip jie vis keičiasi. O jis ir sako: „Mes visi norime vadovauti.“ Aš ir šiandien stebiuosi, kaip Ukraina dar laikosi. Čia yra jų silpna vieta.
Mūsų ten buvo gal 500, tai šito ukrainiečio iniciatyva tuos 200 „batavykų“ po metų maždaug „patvarkėm“. Jie turėjo savo baraką, visą sekciją, ukrainiečiai ten įtaisė savo informatorių – žinojo, kur kas guli, ir panašiai. Nakties metu ukrainiečiai juos pabadė, kiti pribėgo prie vartų vachtos– ir į kasyklą nėjom nė vienas, kol lageryje bus bent vienas „batavykas“. Taip ir apsivalėm.
Mes neturėjom nė pavardžių, nė vardų, aš buvau Z787 – ant nugaros, ant šlaunies, ant kepurės. Ukrainiečių iniciatyva – tai pirmas mūsų pasispardymas. Ir kada J. Stalinas mirė, L. Beriją sušaudė, vieną kartą stovėjome išrikiuoti eiti į šachtą ir majoras pasakė, jog numerius galime nusilupti. Tuomet snigo tais numeriais – visi vienas kitam nuplėšėm ir į viršų metėm. Prasidėjo šioks toks palengvėjimas.
Prieš tai dar buvo kasyklos viršuje vagonėlis su anglimi, kurį traukdavo arkliai, tai juos šerdavo avižomis, o valdžia pragėrė mūsų kruopas ir sriubą iš tų avižų pradėjo virti. O aviža neišsilukštena, plaukioja jos visos ir mes visi „su uodegom“ tapom, stuburai išlindo ir fiziškai nepajėgūs buvome net į kasyklą eiti. Tai buvo pirmas mūsų toks streikas, ir keitė lagerio vadovybės dalį, jau paskui pradėjo geriau maitinti.
Pradžioje, kada atvežė, net prie kasyklos nebuvo kur nusiprausti, kombinato jokio, tai mums du kartus per mėnesį kinai tirpindavo sniegą ir du kartus per mėnesį leisdavo nusiprausti. Duodavo kokius tris litrus to vandens, tai mes vienas kitą atpažindavom iš eisenos – pavyzdžiui, kaip akumuliatorių laikai eidamas… Buvom va tokie visi: tiktai akys baltos ir dantys dar tada sveiki. Tai tris metus tokiais negraisbuvom. Paskui pastatė kur nusiprausti išėjus, jau turėjome ir kur persirengti. Kai kas palūžo, metėsi į pesimizmą: „Ai, nieko nesulauksim, nieko nebus.“ Duoną pradėjo į rūkalus keisti. Tai sutino ir liko visi Norilske. Šmitikos kalnas, skalaten visą laiką, tai išgręžia, atvalo tokius tunelius ir prikrauna numirėlių, paskui su buldozeriu užstumia. Ir dabar ten lavonai tie sveiki, mano galva. O mes buvome optimistai: ir dainuodavome, ir fantazuodavome – kaip ta Vyriausybė, kaip atstatysim, kaip grįšim.
Sukilimo atgarsiai anglies kasėjų lageryje
Mūsų lageris buvo visiškai atskirai nuo kitų lagerių – maždaug už 10 kilometrų nuo jų visų buvom. Kiti lageriai buvo prie miesto, spygliuota viela atskirti, tai ta visa kalinių masė kartu sukilo. O mes su jais jokio ryšio neturėjom ir atsitiktinai tiktai per sprogdintoją sužinojome, kad ten kažkas vyksta. Bet tada iškart mes „stop“ – nė vienas į šachtą. O anglių kasykla vienintelė, tiktai mes toje kasykloje kasdavom anglį visam Norilskui – apšviesti, apšildyti, ir t. t. Tai mums ko tik nedarė, bet be kulkosvaidžių. Mūsų – vienintelis lageris, kuris anglį kasė, tad buvom aktualūs, turbūt dėl to jie ir kulkosvaidžius bei tankus bijojo paleisti. Tik mūsų vadovai išsigando ir, kol pačiam Norilske sukilimas vyko, pas mus tyla buvo. Nedavė valgyti mums – badavom apie dvi su puse paros. Tada ir Norilske baigėsi streikas, taigi aš praktiškai su tankais neturėjau reikalų.
O užkrėtė visu tuo kaliniai, atvežti iš Džezkazgano, Kazachstano. Ten jau buvo praėjęs streikas – su tankais traiškė visus mano brolius (jaunesnis brolis buvo ten). Tai šitie atvažiavę kaliniai užkrėtė mus, teigdami, kad yra prošvaistė, negalim pasiduoti. Todėl paskui Norilske ir pasipriešinom. Po viso šito mums sugrąžino pavardes, vardus ir „nuėmė“ dalį viršininkų.
Iš lagerio į tremtį
Pradėjo paleidinėti iš lagerio. Mane išsikvietė prokuroras ir pareiškė, kad aš dar nepersiauklėjau, skyrė 10 metų tremties. Galėjau pasirinkti: Norilskas ar Džezkazganas. Tai aš pagalvojau – tam Kazachstane gal bent vasara būna, pasirinkau Džezkazganą. Ten mano brolis jaunesnis išėjo iš lagerio. Mamelę iš Irkutsko apskrities atsivežėme. Tai buvo nuo 1955 m. iki 1966 m. 10 metų ėjau kas mėnesį pasirašyti į KGB, kad nepabėgau.
Dirbau vario kasykloje ir bedirbdamas neakivaizdiniu būdu baigiau prekybos technikumą. Kasykloje visur dirbo materialiai atsakingais kazachai, partiniai, nes jie neva patikimesni. Bet tik iki pirmos inventorizacijos (ją darydavo kas du metai). Po to susodino visus tuos kazachus, atėmė partijos bilietus „už trūkumus“. Buvo nuspręsta, kad atsakingais už materialius reikalus gali būti tiktai buvę politiniai kaliniai. Liepė man mesti darbą kasykloje ir perimti sandėlius. Tuo metu apyvarta buvo apie milijonas rublių, nes tai buvo 29 tūkstančių gyventojų miestelis. Pas mane vieną buvo ir visos maisto prekės, ir alkoholis, ir baldai, ir avalynė – viskas.
Grįžus iš tremties – nelengvas gyvenimas iki Nepriklausomybės
Aš tik po tų 10 metų grįžau į Lietuvą su mamute. Metus ir daugiau neregistravo manęs dar, negalėjau įsidarbinti. Būdavo, tie milicininkai prisiplaka: tai 500, tai 800 rublių duok – priregistruos. Po to ateinu į Laisvės alėją, o vietoj to žadėto priregistravimo – „dink, niekše, kad čia tavo kvapo neliktų“. Nė pinigų, nieko. Tai tik 1967-tųjų metų antroje pusėje jau prisiregistravau.
Neturėjau nei buto, nei šeimos, pradėjau viską nuo nulio. Įsidarbinau, tai iki kol atgavome Nepriklausomybę, kiekvienoje darbovietėje užverbuotas koks bendradarbis paskui mane vaikščiojo: sekdavo, su kuo aš susitinku, ką aš kalbu, ką galvoju. Tai atsibodo. Sakau: „Algi, ar tau neatsibodo paskui mane vaikščioti?“ Tas pasiskundžia į saugumą, į KGB… Tai aš va taip nenuobodžiavau. Iki pat Kovo 11-osios, Sausio 13-osios.
Kalbino Paulius Saudargas |