Alytaus bienalė. Jaunieji profesionalai

Parodos fragmentas. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Alytaus miesto teatro galerijoje vyksta 3-ioji Alytaus tarptautinė jaunųjų kūrėjų bienalė „Meno kodas: LT 100. Jaunieji“. Ekspozicijoje – dvidešimt devynių menininkų iš Lietuvos ir Ukrainos darbai, susiliejantys į vientisą šiuolaikinės tapybos panoramą.

Šiuolaikinė tapyba neturi vienos vedančiosios linijos, dominuojančios tendencijos, monolitinės mokyklos. Atsisakę tęsti, puoselėti vadinamąją lietuviško ekspresionizmo tradiciją, jaunieji autoriai įsiklauso į savo vidinius poreikius ir patiria globalaus meno pasaulio įtaką, savitai interpretuoja vietinį, lokalų palikimą. Parodos kuratoriai tapytojai Antanas Šeronas ir Evaldas Grinius (pastarasis – ir projekto vadovas) akcentavo poreikį sukurti kuo daugiau prasmingų platformų jaunųjų kūrėjų savirealizacijai. Viena tokių platformų po truputį tampa ir ši bienalė.

Antanas Šeronas „Aukšto kronikos“ (drobė, aliejus, 2017 m., 90 x 130 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Simpatijos paprastumui

Parodoje dalyvaujantys Šiaulių universitete dailės magistrą baigusio Antano Šerono darbai ryškiausiai atspindi tradicijos ir šiuolaikiškumo sinergiją. Šis autorius gana unikalus savo tapybos siužetais. Čia lietuviškas kaimas, praeities rakandai, provincijos autentika tapomi nuoširdžiai, organiškai, su meile. Artimumas kaimiškam gyvenimo būdui nei deklaruojamas, utriruojamas, nei slepiamas, dangstomas. A. Šeronas nesigėdija savo simpatijų paprastumui, nėra apsėstas mažos šalies, vis siekiančios tapti Vakarais, komplekso.

Blykstės apšviestos medžiagos atraižos vaiduokliškai boluoja palėpėje. Šviesos ir šešėlių žaismas kuria kinematografinį efektą. M. K. Čiurlionio namų Druskininkuose interjeras tviska impresionistiniu lengvumu. Paveikslas kone oriškas, kvėpuojantis, spiginantis. Panašiai solidus ir subtilus dar vienas M. K. Čiurlionio namo interjero fragmentas. Sodrios bordinės grindys ir sonata plevėsuojanti staltiesė. Šiltnamio portretai vėl kitaip perteikia vasaros dienos kaitrą, akcentuoja dangaus žydrynę, pievų žaliavimą. Džiazuojančios A. Šerono formos, linijos, perspektyvos, žmogaus figūros atsisakymas visai nesutrukdo jam sukurti jausmą, įspūdį pasitelkiant šviesotamsos ir kolorito galias.

Lina Jurevičiūtė „Realybės fragmentai IV“ (drobė, kartonas, 2018 m., 170 x 220 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Skiriamasis ženklas

Kaip pastebėjo pats A. Šeronas, jo spalvinę gamą atliepia kitos tapytojos, irgi šiaulietės, tas pačias magistro studijas baigusios Linos Jurevičiūtės koloritas.

Šios autorės kūrinius galime traktuoti tarsi dvejopai – viena vertus, galime regimas drobes priimti kaip grynas abstrakcijas. Kita vertus, susitelkę ne į spalvų žaismą, bet į spalvinių dėmių kompoziciją išvysime kaimo gatvelės perspektyvą, stogus, langines, atšiaurų, vėjuotą orą. Ochros ir žydros spalvos sąskambis lyg ir tampa šiauliečių tapytojų skiriamuoju ženklu.

Šiauliams atstovavo ir dvi grafikės – Vilma Laužikienė ir Simona Bagdonaitė-Gubinienė. Vilma Laužikienė atspauduose atliko radiologinį tyrimą, sugretindama žmogaus vidaus tiesioginę ir metaforinę prasmes. Simonos grafika karikatūriška. Pasitelkusi bjaurumo estetiką, autorė šaržuoja tingaus voliojimosi paplūdimyje, hedonizmo, sportiško kūno kulto vaizdus.

Rūta Velikytė „Architektūrinės improvizacijos I“ (drobė, aliejus, 2018 m., 90 x 141 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Tomas Stanaitis „Projektas“ (drobė, aliejus, 2018 m., 113 x 145 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Sonata Riepšaitė „Tolimas artumas“ (drobė, aliejus; 2018; 100x120 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Susapnuota architektūra

O beveik bežmogius eksterjerus fiksuoja Rūta Velikytė. Architektūros fragmentus ji perteikia griežtomis konstruktyviomis schemomis, grafine vaizdo raiška. Architektūros brėžinius primenančius urbanistinius peizažus atgaivina švelnūs skysto dažo pliūpsniai, nuvarvėjimai, tinklai. Žmones reprezentuojantys šešėliai dar labiau sustiprina pastatų projektų vizualizacijos asociaciją. Tačiau palietų dažų improvizacijos išlaisvina vaizduotę, pakviečia į debesų stebėjimą, primena lietuviškus Velykų margučius. Rūta yra VDA Kauno fakulteto absolventė, šiemet apsigynusi tapybos bakalauro laipsnį.

Bienalėje dalyvauja nemažai naujų VDA Kauno fakulteto tapybos bakalauro absolventų. Tarp jų ir Tomas Stanaitis, aliejumi tapantis piešinius primenančius interjerus, kuriuose, rodos, matai, kaip skraido mažytės dulkelės, kaip prašmatnių menių aide pro odą smelkiasi vėsa.

Piešinio ir tapybos junginį dar ryškiau naudoja minėtas studijas baigusi Sonata Riepšaitė. Mergina naudoja anglį, mišrią techniką ir sukuria hiperrealistinius vaizdus. Jų pernelyg reali egzistencija suveikia paradoksaliai, ir kasdieniški vaizdai ima atrodyti netikroviški, sapniški, siurrealūs. Tas sistemą perkraunantis realumas akivaizdus greitkelio peizaže, vienu metu teigiančiame plokštumą ir daugiadimensiškumą.

Akvilina Šimkevičiūtė „Krikštynos“ (drobė, aliejus, 2018 m., 100 x 160 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Pažinti praeitį

Tas pačias studijas baigusi Akvilina Šimkevičiūtė šeimos nuotrauką paverčia dėlione, kurioje detalės įspraudžiamos į nesavas, netinkamas, klaidingas vietas. Akvilinos spalvinė gama muziejinė – naudojami rudi atspalviai, slegiantis juodas fonas. Spalvinis kodas sustiprina senovinės nuotraukos efektą. Kalbama apie nutrūkusias šaknis, nepažintus giminaičius, sugriuvusias šeimas, gilinamasi į žmogaus psichikos gelmes.

Ligija Krikštaponytė dar smarkiau aktualizuoja praeities ir dabarties kolizija. Blunka sovietmečio klasės nuotraukos vaikų veidai. Sovietmetis tampa statistika, pavieniai likimai sugula į retai betyrinėjamus archyvus. Šis paveikslas pakabinamas šalia panašia kompozicija pasižyminčios Signatarų fotografijos. Sovietmečio ir nepriklausomos Lietuvos paralelė primena laisvės vertybę, jos kainą, poreikį pažinti istoriją ir mokytis iš praeities klaidų.

Aira Urbonavičiūtė „Maršrutas Nr. 39430“ (drobė, aliejus, 2018 m., 130 x 130 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Sandra Kvilytė „Medžioklė“ (drobė, aliejus, 2017 m., 115 x 115 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Natūra ir kultūra

Ne tiek pasąmonę analizuoja, kiek jos šėlsmui atsiduoda absolventė Giedrė Malinauskaitė. Vaivorykštės lietuje vyksta natūros ir kultūros akistata. Tokia priešprieša sukomponuojama ir Medeinos Revuckaitės miško ir Ledo arenos motyve.

Samanta Augutė gilinasi į specifinį tapybos erdvėlaikį, į kūrybos teikiamą galimybę iliustruoti, sukonkretinti kelių vietų ir laikų koegzistavimą vienoje akimirkoje, virtualiojo ir aktualiojo erdvėlaikių persidengimą. Dabarties žemėlapis, skirtas padėti ateities kartoms susiorientuoti, praeities reminiscencijos fotografijose. Pro praplėštus tapetus veržiasi civilizacijos naikinama gamta.

Aira Urbonavičiūtė lyg ir neutraliu tonu stingdo miestiečio kasdienybę. Visais patogumais aprūpintas autobusas lekia pro užpustytą mišką, su greitu maistu skubiai pasitinkami nauji metai. Iš pirmo žvilgsnio tiesiogiai nukopijuoti momentai turi harmoniją griaunančią detalę – autobuse persipina kairė ir dešinė pusės, prie namų krėslo išdygta troleibuso ranktūris. Tai lyg skubėti pavargusio žmogaus-sraigtelio smegenų klaida, gličas, lagas. Paskutinė Kauno fakulteto atstovė – magistro pirmakursė Sandra Kvilytė. Jos gaivališka tapyba kupina archetipinių simbolių.

Krista Feigelovitz „Autoportretas“ (drobė, aliejus, 2016 m., 150 x 100 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Ieva Tarejeva „Būnant atviru“ (drobė, aliejus, 2017 m., 200 x 40 x 4 cm), „Beveik ne čia“ (drobė, aliejus, 2017 m., 170 x 150 x 13 cm), „Atgimimas“ (drobė, aliejus, 2017 m., 170 x 150 x 13 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Kipras Černiauskas „Prieš pabaigą“ (drobė, aliejus, 2016 m., 110 x 230 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Patrauklus groteskas

Vilniaus VDA studentijai atstovauja Kristos Feigelovitz tapiniai. Jos simpatiškas groteskas yra savito dailininkės braižo neatskiriama dalis. Autorės autoportretas – pozavimas tarp grėsmingai išsikerojusių augalų ir skvarbus juodos katės žvilgsnis. Tarp nusisukusių nuogų kūnų tamsoje skendi ir kojas laižo deformuotas Fracis'io Bacono šuo.

Parodoje dalyvauja ir monumentaliąją tapybą VDA baigęs trejetas. Julija Skudutytė fiksuoja nyksmą, pasitelkdama atitinkamą švelnią, trapią, įnoringą techniką – akvarelę. Mirštantys augalai, rakandais perkrautas rūsys. Net oriška tapyba elementų gausa sukuria tvankumos, klaustrafobijos, entropijos pojūtį.

Ieva Tarejeva nagrinėja abjekto reiškinį. Ją domina estetikos kategorija. Faktūriški, mėsiški tapytojos paveikslai vienu metu kelia šleikštulį ir žavesį. Žmogaus skysčius primenantis sluoksnis dengia blankų jo siluetą. Ieva provokuoja, kvestionuoja dabartinius estetiško kūno idealus, kalba apie autentiką, natūralumą.

Kipras Černiauskas į parodą įneša žiemos gaivos ir sunkių paltų svorį. Silueto fragmentas brenda per pelenais apsnigtą mišką, iškarpyta figūra pasipuošia kalėdine girlianda, ir oda įgauna nežemiškus atspalvius.

Iveta Utakytė „Cimero monumental de Milan“ (drobė, aliejus, 2018 m., 140 x 160 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Erika Petunovienė „Meteorų lietus“ (drobė, akrilas, mišri technika, 2018 m., 80 x 110 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Agnė Varpukevičiūtė „Kodas“ (mišri technika, 2018 m., 60 x 60 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Buities gūsis

Žiemą prisimena ir dar viena VDA atstovė – Iveta Utakytė. Per akinius ir funikulieriaus instrukcijas autorė nemato kelio. Čia fiksuojamas paradoksas, kai nelaimės baimė ir apsisaugojimo nuo jos priemonės pačios ima kelti pavojų. Vienose įspūdingiausių Milano kapinių autorės žvilgsnį patraukia ne išradingi ir fantasmagoriški memorialinio meno kūriniai, bet buities gūsis – sukabinti kapinių prižiūrėtojo įrankiai.

Vilnietė Erika Petunovienė pateikė dvi abstrakcijas. Tapytoja turi išskirtinį ryškiaspalvio kolorito braižą. Ekspresyviose savo abstrakcijose autorė atsiduoda jausmui, emocijai, džiaugsmo šokiui.

Parodoje dalyvavusi alytiškė Agnė Varpukevičiūtė pristatė savo konceptualius kūrinius apie nacių vykdytą lietuvių naikinimą. Morzės abėcėlė priverčia žiūrovą ne prabėgti pro kūrinį, bet stabtelėti, susikaupti, susimąstyti. Panaudotos prekių etiketės užkabina ir dar vieną – vartotojiškumo – temą. Sugretinamas nuolatinis badmetis, stygius, deficito situacija ir pertekliaus ekonomika.

Jurijus Šapovalas / Юрій Шаповал (Ukraina) „Juoda“ (drobė, aliejus, 2016 m., 160 x 120 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Bohdanas Makarenko / Богдан Макаренко (Ukraina) „Karpatų kaimas I“ (drobė, aliejus, 2013 m., 50 x 70 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Olesia Ribčenko / Олеся Рибченко (Ukraina) „Dykumos“ (drobė, aliejus, 2018 m., 100 x 70 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Elena Leitner / Олена Ляйтнер (Ukraina) „Nekaltybė“ (drobė, aliejus, 2015 m., 100 x 100 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Anna Aleksandrovna Sušarnik / Анна Олександрівна Сушарник (Ukraina) „Vasaros memuarai“ (drobė, aliejus, 2016 m., 85 x 700 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Klasikinė mokykla

Įdomiai į ekspoziciją įsilieją ukrainiečių paveikslai. Jurijaus Šapovalo (Юрій Шаповал) darbai atrodo šiuolaikiškai ir lietuviškai. Jis manipuliuoja šviesos efektais, skysto dažo raiška, kuria šydo, blankaus vaizdo iliuziją.

Kitų ukrainiečių kūryba daugiau plėtoja klasikinę tradiciją. Bohdano Makarenko (Богдан Макаренко) darbai primena lietuvių modernizmą, yra arčiau klasikinio stiliaus ir žanrų. B. Makarenko parodai pasiūlė du Karpatų kalnų kaimo peizažus, perteikiančius skirtingą atmosferą, ir kuklios buities natiurmortą.

Olesia Ribčenko (Олеся Рибченко) kuria dekoratyvias, abstrahuotas drobes, pritaiko impresionizmo patirtį.

Elenos Leitner (Олена Ляйтнер) paveikslai – dar grynesni impresionistinės tapybos pavyzdžiai, kuriuose naudojami švelnūs motyvai, pastelinės spalvos.

Anna Sušarnik Aleksandrovna (Анна Сушарник Олександрівна) gaudo baltą šviesą, saulės spindulius, krintančius ant peizažinių fragmentų ir natiurmortų.

Dmitrijus Kravetsas (Дмитро Kравец) ir Valentina Vaskelytė (Валентина Васкялите) kuria prancūziškus gamtovaizdžius. Aleksas Rubanovas (Алекс Рубанов) tapo unikalias siūlines abstrakcijas.

***

Tad ekspozicija tikrai gausi ir įvairi. Nepaisant tam tikrų organizacinių nesklandumų, reikia pastebėti, kad bendras parodos vaizdas palieka gerą įspūdį. Atrinkti talentingi autoriai, išradingai išeksponuoti įdomūs kūriniai. Bienalė parodo, kad jaunieji autoriai aukštai kelia sau kartelę ir sėkmingai siekia profesionalumo. Globalizmo įtaka veikia, tačiau lietuviška tapyba įsilieja į vakarietiškas tendencijas, o ukrainiečiai daugiau puoselėja tradicinius žanrus ir stilius. Parodą dar galima apžiūrėti šiandien 11–17 valandomis.

Nuo 2012 m. VšĮ „Egarta“ (direktorius dail. Evaldas Grinius) Alytuje ir už jo ribų vykdo tęstinį kultūros projektą „Vizualus menas Alytus“. Projektą pastaraisiais metais sudaro keletas tęstinių (tarptautinių) vizualiojo meno renginių: Alytaus jaunųjų kūrėjų bienalė, Alytaus vizualiojo meno bienalė, Alytaus fotografijos festivalis.