| Резюме: | Teatro NO99 dovana Estijai šimtmečio proga – spektaklis „Revoliucija Nr. 34“
Pernai festivalyje TheATRIUM daug žiūrovų simpatijų pelnė režisierių Ene Liis Semper ir Tiito Ojasoo vadovaujamos estų trupės NO99 spektaklis „Purvas Nr. 43“. Energingi ir šmaikštūs estai kas kartą kalba aktualiomis temomis. Įdomu pastebėti, kad savo spektaklius skaičiuodami atskaita nuo šimto iki nulio (sukūrus 100-ąjį trupė išris) jau pasiekė skaičių 34. „Revoliucija Nr. 34“ – tai naujas teatro NO99 pastatymas, trupės įkūrėjų ir meno vadovų Ene-Liis Semper ir Tiito Ojasoo pastatymas: NO99 dovana Estijai valstybės šimtmečio proga. Viešėdami Klaipėdoje režisieriai pasakojo, kad Estijos teatrai susibūrė į pasitarimą, ką dovanoti savo šaliai šimtmečio proga, pasidalino jos istoriją į vienuolika dekadų (paskutinis spektaklis apie ateitį), pradėdami nuo 1910-1920 metų. Loterijoje NO99 ištraukė pirmą dekadą ir nusprendė kurti spektaklį apie revoliuciją, nes tai ryškiausias to laikotarpio įvykis. Tačiau Ene-Liis ir Tiitas su trupe galvojo ne apie 1917 metų revoliuciją, bet apie revoliuciją kaip vieną įstabiausių, sukrečiančių visuomenės gyvenimo reiškinių: įvykį, kuris griauna ir kuria, kuriame yra daug destrukcijos, siaubo ir grožio, liūdesio ir vilties.
Pasak menininkų, šiandien prieš mus atsivėrusi neperžengiama praraja ir mes neturime ko griebtis, kad ją peržengtume. Gyvename geriau negu bet kada anksčiau, bet padėtis tapusi nepakeliama: mūsų sielų niekingumas, gyvenimo tuštuma, būties tuštumas. Vieninteliai įrankiai, kuriais naudojamės – tiesa, demokratija, niūrūs pranešimai socialiniuose tinkluose ir nedideli „sekmadieniniai maištai“ (taip pat ir šeimose). Tačiau to nepakanka. Praraja per didelė. Praraja visuotinė. O mes esame jos dugne.
Tad ir šiandien situacija yra revoliucinė.
Tik kodėl nevyksta nė viena revoliucija? Kokia ji turėtų būti? Kaip turėtume ją daryti? Ar kas nors galėtų išleisti revoliucijos vadovėlį? Kada sulauksime naujos revoliucijos, visuotinio griovimo, karo, kovos? Kada vėl bus iškelti kumščiai? Kada vėl pamatysim tokias kaip 1968 m. Prancūzijoje barikadas, degančius namus kaip 1905 ar 1917 metais, minias gatvėse kaip per Prancūzijos revoliuciją 1789 metais? Kada bus sudeginta praeitis ir gims naujieji žmonės? O gal turėtume klausti: ar dar kada nors bus revoliucija?
Revoliucijos niekada nebūna sukonstruotos, apskaičiuotos, jos visada – nepakeliamos padėties pasekmė. Niekas negali analizuoti revoliucijos. Tik gali žinoti, kad revoliucijos yra ir tikėtis arba tikėti, kad galbūt revoliucija bus išeitis.
2017 metais visa Vakarų Europa šventė 100-ąsias Didžiosios spalio revoliucijos metines. Kairieji ir hispteriai, menininkai ir kavinių bei barų intelektualai, pasirodo, besą tikri revoliucijos gerbėjai! Revoliucijos bus verčiamos įrankiais dabartinės politikos tikslams siekti, istorija bus idealizuojama, o kadaise milijonus pražudęs revoliucijos smurtas bus laikomas vieninteliu tiltu per šiandieninę prarają. Ką daryti, kai žmogus žino, kad vienintelis kelias – revoliucija, bet jis nuklotas kūnais ir pelenais?
Birželio 5 d. 18.30 „Revoliucija Nr. 34“ Klaipėdos dramos teatro Didžiojoje salėje.
Gruzinų spektaklis „Tėvų susirinkimas“: ką reiškia būti tėvais?
Ne dažnai Lietuvoje būna proga pamatyti jauniausios gruzinų menininkų kartos scenos kūrinius. Birželio 8, 9 d. bus galima pamatyti kaip tik šios kartos režisierių Mikheilo Charkviani ir Davito Khorbaladzės su trupe „Open Space“ sukurtą spektaklį „Tėvų susirinkimas“. Gruzinų menininkų susivienijimas „Open Space of Experimental Art“ įkurtas 2016 metais, pasak įkūrėjų, svarbiausias jo siekis – plėtoti Gruzijos vizualųjį ir scenos meną. Menininkai ieško neklasikinių būdų kurti teatrą neįprastoje, alternatyvioje erdvėje. Trupėje darbuojasi du režisieriai, dailininkas ir aštuoniolika jaunų aktorių. Jie aktyviai reaguoja į socialinius ir politinius įvykius ir naujais kūriniais tarsi atsiliepia į juos. Keturi trupės spektakliai – „Bado dievas“, „Skausmas“, „Darbo kodeksas/ Užklasinis skaitymas“ ir A. Dadianio „Storesnė oda“ – atkreipia dėmesį į visuomenės problemas: skurdą, benamystę, dirbančiųjų teisių nepaisymą, homofobiją, smurtą.
Trupės režisieriai– Mikheilas Charkviani, gimęs 1990 m., studijavo Valstybiniame Šota Rustavelio teatro ir kino universitete, kaip režisierius ir scenografas dirba daugelyje Gruzijos teatrų, tris kartus apdovanotas kaip geriausias metų režisierius. Davitas Khorbaladzė, gimęs 1993 m., studijavo tame pačiame universitete. Jis dirba ne tik kaip teatro režisierius, bet ir muzikos, dramaturgijos srityse. Menininkai gyvena ir darbuojasi Tbilisyje.
„Tėvų susirinkimas“ – antras „Open Space“ spektaklis. Kūrybinės grupės nariai pasakoja apie save ir dalinasi emocine patirtimi su žiūrovais, o žiūrovai, prisimindami savo patirtį, padeda jiems susivokti savyje. Menininkai kviečia kartu pasvarstyti: ką reiškia būti tėvu? Kaip mūsų gyvenimus gali pakeisti koks nors nedidelis dalykas? Kokie reikalavimai galioja aplinkoje, kuri kupina lyčių stereotipų ir kaip aplinka verčia mus keisti prigimtinius mūsų siekius? Koks vyro vaidmuo kalbant apie lyčių lygybę ir ar patriarchalinis pasaulis taip pat slegia vyrus, kaip moteris? Ko privalome atsisakyti, kai leidžiame pasauliui riboti savo troškimus ir varžyti mus nusistovėjusiomis normomis?
Tokie klausimai nagrinėjami spektaklyje „Tėvų susirinkimas“, o jis paremtas aktorių asmenine patirtimi, pokalbiais su žmonėmis ir vieno gruzinų klasiko Niko Lortkipanidzės romanu „Tragedija be herojaus“. Spektaklyje išgirsime puikų daugiabalsį gruzinų dainavimą.
Kritikų atsiliepimai. „Akivaizdu, kad vykstant kartų konfliktui pasireiškia žiaurumas: ne tik šeimose, bet ir jaunųjų kūrėjų teatro scenoje. Trupė „Open Space“, dvidešimt vienas jaunas menininkas, sukūrė pokalbiais paremtą spektaklį. Rezultatas: ganėtinai garsus ir estetiškai puikus jų socialinio palikimo koliažas...“ (Uwe Gössel, Die Deutsche Buehne)
„Tbilisyje dvidešimt vienas jaunas menininkas, susibūrę į grupę „Open Space“, atliko polifoninę autoterapiją: suvaidino spektaklį „Tėvų susirinkimas“, trukusį tris valandas. „Ką reiškia būti tėvu?“ – tai pagrindinis jų paieškų klausimas. Jie septynis mėnesius kalbino žmones gatvėse ir dalinosi savo asmenine patirtimi. Režisieriai Mikheilas Charkviani ir Davitas Khorbaladzė pavertė tekstą emocingu, virpančiu multimedijiniu reginiu.“ (Dorothea Marcus, Nachtkritik)
Birželio 8, 9 d. 18.30 „Tėvų susirinkimas“ Klaipėdos dramos teatro Didžiojoje salėje.
Spektaklis „Opiumas“: sukurtas už žiūrovų surinktas lėšas
Birželio 17 dieną festivalyje TheATRIUM bus parodytas Minsko vizualaus ir scenos menų centro „Art Corporation“ spektaklis „Opiumas“ pagal dramaturgo Vitalijaus Koroliovo pjesę, režisierius – Aleksandras Marčenko. XXII tarptautiniame teatro festivalyje „Belaja Veža“ Breste apdovanotas kaip geriausias mažos formos kūrinys, o šalies kritikų įvertintas kaip geriausias 2016 metų spektaklis apie karo Ukrainoje pasekmes.
Spektaklio atsiradimo istorija – unikali, verta dėmesio ir todėl, kad atspindi dabartinę menininkų ir intelektualų padėtį Baltarusijoje. Minske teatro žiūrovai surinko daugiau negu 45 mln. rublių tam, kad pamatytų spektaklį apie karą Ukrainoje ir gyvenimą rytų Baltarusijos mieste Rogačiove. 136-ių neabejingų teatralų surinktos sumos pakako scenografijai ir kostiumams sukurti; jiems tokiu būdu išreiškus solidarumą su spektaklio kūrėjais 2016 metų balandžio 15 d. įvyko pirmo Baltarusijoje už žiūrovų surinktas lėšas (angl. crowdfunding) spektaklio premjera. Iš pradžių bilietai nebuvo pardavinėjami, ištuštintoje Dailės rūmų parodų salėje jis buvo rodomas vien rėmėjams, vėliau perkeltas į kitą erdvę ir rodomas platesnei publikai.
Iš vienos pusės „Opiumas“ – sėkmingas, anot baltarusių spaudos, projektinio teatro pavyzdys, o tokio Baltarusijoje yra mažai. Iš kitos pusės: eksperimentai ir paieškos vyksta todėl, kad Baltarusijoje kūrėjai neturi galimybių statyti aktualias, aštraus siužeto pjeses valstybinių teatrų scenose. Tad galbūt tokia kūrybos forma – išeitis baltarusių menininkams, intelektualams.
Baltoje erdvėje dėžės su žemėmis, kur užkasami ir atkasami daiktai: metaforiškai pasakojama ligotos motinos ir dviejų jos sūnų gyvenimą Rogačiove. Vyresnįjį atleidžia iš darbo, įsidarbinti pavyksta tik laidojimo paslaugų firmoje duobkasiu. Padirbėjęs ten, jis nusprendžia keliauti į kariaujančią Ukrainą kasti apkasų, kad nors taip uždirbtų šeimai pinigų. Jaunesnysis ruošiasi stoti į aukštąją mokyklą: į nemokamas studijas, nes neturėtų kuo mokėti už mokslą. Tačiau patenka į kitokį – stereotipų ir išankstinių nuomonių – karą.
Tai dokumentinio teatro spektaklis, kitaip vadinamasmockumentaryarba pseudodokumentika – prasimanyti įvykiai, pateikti kaip tikrovė: mėginimas apmąstyti tai, kas dabar vyksta visuomenėje. Kūrėjai skatina pagalvoti, kuris karas baisesnis – tas, kuris vyksta mūsų galvose, ar pasaulyje, įvertinti žmogaus sprendimų svarbą.
Pasak režisieriaus A. Marčenko, „Opiumąmes įžūliai pavadinome pačiu sąžiningiausiu spektakliu“. Teatro kritikė E. Malčevskaja rašo, kad geriau jį vadinti „išreiškiančiu valią“. Susibūrė trijų teatrų aktoriai (Julijana Michnevič, jaunosios kartos atstovai Antonas Žukovas, Maksimas Braginecas, Artiomas Kurenis ir Anna Semeniako) ir režisierius Aleksandras Marčenko, kad papasakotų tai, kas jiems svarbu, o mažiausiai 136 žiūrovai išreiškė valią parodydami, kad nori išgirsti tai, ką menininkai pasakys. Iki šios dienos išgirdo ir pamatė daug daugiau.
Festivalyje birželio 6, 7 d. įvyks Klaipėdos dramos teatre jauno latvių režisieriaus Elmaro Senkovo spektaklio „Mama Drąsa“ (pagal B. Brechto pjesę „Motušė Kuraž“) premjera, šio spektaklio tema taip pat karas ir pragariškas jo mechanizmas. Tema, kuri dabar tvyro ore. Kviečiame išgirsti menininkų žinią, taip pat pasigėrėti puikiu aktorių, kūrybinių komandų darbu.
Birželio 17 d. 18.30 „Opiumas“ Klaipėdos dramos teatro Mažojoje salėje. |