Резюме: |
Liepos 24 dieną Arkangelo konferencijų ir meno centre įvyko dailės kūrinių pristatymo renginys. „Meno degustacija“ vyksta kiekvieno mėnesio paskutinį pirmadienį.
„Meno degustacija“ – unikalaus formato renginys, kurį organizuoja žurnalo „Aviacijos pasaulis“ vyr. redaktorė ir AP galerijos vadovė Vilma Jankienė. Per pusantros valandos šio meninio įvykio dalyviai supažindinami su dešimties šiandienių lietuvių autorių kūriniais. Daugiau kaip 40 kūrinių paeiliui atsiduria ant molberto ir žiūrovų dėmesio centre, kuriuos palydi V. Jankienės informatyvūs komentarai ir drąsinimai pasikliauti savo akimis, nuojauta ir skoniu.
Prekės sielai
Šiame renginyje dalyvavau antrą kartą, tad galėjau pastebėti tam tikrą renginio evoliuciją, išsigryninimą. Lietuvos meno rinka, rodos, tebėra gana pasyvi, sporadiška, kukli. Galerijos Lietuvoje veikia labiau kaip ekspozicinės erdvės, parodų globotojos. Tai, kad galerijos prioritetą teikia konceptualumui, ekspozicijos vientisumui, estetiškumui, jokiu būdu nėra neigiamas reiškinys. Tačiau susiklosčiusi nerašyta taisyklė, kad kalbėti apie meno kūrinį kaip apie prekę yra neskoninga, nedvasinga ir kone vulgaru, yra tikrai žalinga. Meno kūriniai gali būti ir yra prekės. Prekės, teikiančios dvasinį peną, turinčios išliekamąją vertę ir menininkui, ir pirkėjui. Meno kūriniai – prekės sielai.
Apie meno rinką drąsiau ir išsamiau diskutuojama kasmetėje tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“, kurioje siekiama išstumti stereotipus, kad profesionalus postmodernusis menas negali būti parduotas ar nupirktas.
„Vilniaus aukcionas“ – visai kito stiliaus struktūra, besirūpinanti daugiau modernizmo autorių kūrinių rinka. Dalyvavau dar viename kitame, deja, dažnai ne itin sėkmingame aukcione. Tačiau po truputį įsibėgėja leidinių apie meno rinką leidyba. Vis dažniau žiniasklaidoje rašoma apie meno kolekcionierius. Tad meno rinkos arena po truputėlį atsigauna.
Baubai ir prietarai
„Meno degustacija“ – vienas iš šios rinkos gaivintojų, vienas iš tiltų tarp dailininkų ir meno mylėtojų. Šis renginys šalia siekio būti tarpininku žavi ir edukaciniu aspektu. V. Jankienė tiesiog spinduliuoja meile menui ir uždega susidomėjimu kiekvieną klausytoją. Renginio metu tvyro gana laisva atmosfera, nesiekiama kurti dirbtino elitizmo įvaizdžio. Dalyviai kviečiami prieiti, iš arti apžiūrėti potėpio dinamiką, nufotografuoti patikusį kūrinį, jį užsirezervuoti, pakonkuruoti blitz aukcione, apžiūrėti meno krautuvėlėje parduodamus kūrinius, klausti ir replikuoti.
Visiems dalyviams išdalijami sąrašai su renginio taisyklėmis, autorių pavardėmis, kūrinių pavadinimais, jų metrika (technika, matmenimis, sukūrimo data) ir, žinoma, kūrinio kaina. Kainų sąrašai išbaido galvose tūnančius baubus ir prietarus, kad meno kūrinius gali įsigyti tik keli milijonieriai, ir skatina apmąstymus, kodėl kūrinio kaina būtent tokia, kaip savo kūryba įkainoja patys dailininkai.
Iš anapus drobės
O dabar leiskimės į liepos 24 dienos „Meno degustacijos“ apžvalgą. Pirmiausia buvo pristatyta Algirdo Gaižausko tapyba. Renginyje demonstruotos drobės, sukurtos vasaros plenerų metu. Jo abstrakcija „Bitės“ pasižymi saulėta atmosfera, ji kupina liepų žydėjimo, dūzgesio, optimizmo. Kontempliacijos reikalaujančios abstrakcijos dažnai pasižymi rimtumu, solidumu, mąslumu. Tokiame kontekste A. Gaižausko tapyba pasirodo savita ir originali. Jo abstrakcijos kviečia žiūrovus atsipalaiduoti, išgyventi jas daugiau estetiškai ir asociatyviai, pasinerti į vaikystės prisiminimus, svajones.
A. Gaižausko „Vasaros lietus“ sniego baltumo. Lašeliuose žaidžia nuplautų pievų atspindžiai. Jo „Lelijos“ primena nuotakas. Aliejinė tapyba čia suskamba jautriai ir švelniai lyg akvarelės liejimas. Balti kontūrai sukuria vitražinį efektą. Iš anapus drobės, rodos, sklinda šviesa.
Skaidrią, linksmą nuotaiką toliau palaikė Romualdo Pučeko darbai. R. Pučekas – vienas iš Dusetų dailės galerijos, šiųmetėje „ArtVilnius“ meno mugėje teisėtai susišlavusios pagrindinius apdovanojimus, įkūrimo iniciatorių. Menininkas savo tapybai renkasi dekoratyvų stilių, taiko kubistinę manierą.
R. Pučekas dirba Dusetų meno mokyklos dailės mokytoju. Galbūt todėl jo paveiksluose matome intelektualaus primityvizmo – gėlių, vaisių motyvai primena vaikiškus piešinius. R. Pučekas – tikras atmosferos kūrimo virtuozas. Jis perteikia ramaus vakaro prieblandą, karnavalo, cirko šventiškumą, malonų chaosą. Dailininkas mozaikiniu principu potėpiais konstruoja stebuklinius pastatus, objektus išmargina optiniais raštais, natiurmortą ištapo ant senų durų fragmento.
Nusidriekę tyrai ir tyrumas
Po abstrakcijų ir kubizmo ant molbertų išsidėsto realistinės Alvydo Stausko drobės. A. Stauskas – taip pat vienas Dusetų dailės galerijos įkūrimo iniciatorių ir dabartinis jos direktorius. Tapytojo kūrybiniame akiratyje dominuoja gamta, dažniausiai gimtasis Zarasų kraštas ir Sartų ežero pakrantėje įsikūrusios Dusetos. Jo tapyba itin tradicinė, profesionali, meistriška. Žaliuojantys medžiai, tykus Zarasaičio ežeras dvelkia ramybe. Tam tikros įtampos sukelia tik mintys apie jos nyksmą, urbanizacijos keliamus pavojus. A. Stauskas labiausiai pasitiki savimi kaip akvarelistu. Dailininkas iš tiesų yra įvaldęs šią įnoringą techniką. Akvarelių siužetuose taip pat pagrindinį vaidmenį atlieka natūrali gamta, kurioje nesutiksime gyvų būtybių, bet susidursime su jų veiklos pėdsakais – liepteliais, pramintais takeliais. Šalia tradicinės tapybos A. Stauskas veikia kaip šiuolaikinis fotografas, jau du dešimtmečius fiksuoja vandens metamorfozes, gilinasi į mikropasaulį.
Iš gamtiškojo pasaulio su Ginto Banio drobėmis atsigręžiame į žmogų ir žvelgiame į jį stambiu planu. Roko grupės „Pelenai“ įkūrėjo ir šios, kitų grupių bei atlikėjų dainų autoriaus G. Banio tapyba, matyt, dėl šio rašytojo talento itin literatūriška, siužetinė. Muzikantas prie tapybos grįžo prieš maždaug šešerius metus, tačiau jau spėjo išlavinti savitą braižą ir meistriškumą. G. Banys mėgaujasi iškilia potėpio faktūra, naudoja simbolius ir metaforas. Paveikslus kuria mišria technika, išgaudamas įvairius efektus. Į kompozicijas įlieja spalvoto smėlio debesis, trafaretu atkartotus motyvus.
G. Banys tepa dažo sluoksnį po sluoksnio, taip sukurdamas švelnius atspalvių perėjimus, siluetus ištirpdydamas fone, kondensuotą šviesą mesdamas į svarbiausius epizodo momentus. Egzotiško tipažo moterys, šiuolaikiškos Temidės, lošėjai, suokalbio dalyvės, muzikos mylėtojas. G. Banys geba sukurti intrigą, ryškų psichologinį portretą, siužetinę įtampą.
Sapnai atmerktomis akimis
Istorijas pasakoja ir Artūro Braziūno drobės. A. Braziūno tapyba galėtų būti priskirta romantiniam siurrealizmui. Sapno būseną A. Braziūnas dažnai kuria naudodamas bent jau man iki šiol tapyboje nematytą efektą, kai monochromiją pertraukia spalvoti fragmentai. Šis estetinis sprendimas siejasi su fotografijos istorija. Jo dėka žmogus pasijunta lyg nespalvotai matantis gyvūnas, o į jį paradoksaliai protingomis akimis žvelgia avių banda. Tokiame atvirkštiniame pasaulyje paprasčiausias obuolių sodas, vynuogynai, saulėgrąžų ir moliūgų laukas įgyja magišką aurą. A. Braziūno tapyba nebanaliai hedonistiška. Derlius, gausa, gėrybės kelia asociacijų su rojaus sodu ar tiksliau jo ikonografine tradicija, turi tam tikro sakralumo, švento naivumo aspektą.
Po štai tokio tapybinio pliūpsnio žiūrovai sulaukė netikėtumo – Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės grafikos. Temiškai jos ofortai, pavadinti „Tarp sapno ir prabudimo“, tarsi pratęsia siurrealistinio tono drobes, sapnavimo atmerktomis akimis kūrybinį procesą. Tačiau čia visi panašumai ir pasibaigia. E. K. Kriaučiūnaitė yra išskirtinė grafikė, kurianti rankų darbo popierių iš masės, sudarytos iš įvairiausių ingredientų: skudurų, augalų pluošto, meldų, cikorijos, plunksnų, pūkų, kiaušinio lukštų, šuns plaukų ir t. t. Tokia receptūra skamba lyg kokios būrėjos eleksyro sudedamosios dalys, tad ne veltui savo atspaudus ant vienetinio popieriaus dailininkė vadina burtalapiais.
Argentinoje gimusios dailininkės kūryba liepsnoja ugningu temperamentu, raudonos spalvos plotais, tango šokėjomis. Reljefiniai įspaudai, figūrinės juostelės primena istorinius piešinius urvuose, pulsuoja gaivališka energija ir teikia žiūrovui užkoduotą žinią.
Kaupiasi debesys
Žingsnį už Lietuvos dailės konteksto ribų žengia ir po grafikos intarpo pristatyta akvarelė. Sergiy Lysyy – ukrainiečių dailininkas, Lietuvoje, Klaipėdoje, atradęs gyvenimo meilę ir įkvėpimą, antrąjį kūrybinį kvėpavimą. Odesos dailės universiteto Grafikos katedroje akvarelės besimokiusio, bet studijas metusio dailininko kūryboje atsispaudė Odesos akvarelės mokyklos pėdsakas. Klasikine maniera nutapytuose urbanistiniuose peizažuose svarbų vaidmenį atlieka vanduo.
Autorius nepaprastai įtaigiai perteikia vėjo pašiaušto vandens paviršių, bangeles, laivų atspindžius, tyvuliavimą, drumstį. Net panoraminiuose Vilniaus ar Kauno peizažuose neapsieinama be vandens – sušalę lašai, snaigės pakimba ore, sniegas nukloja pastatų stogus. S. Lysyy tapyba puošni, pakili, derinanti kruopštumą, detalumą su tyčiniu neišbaigtumu. Smulkmeniškai ištapyti vaizdai paprastai užbaigiami laisvesniu potėpiu, eskizine struktūros atodanga, išsiliejusiu, išsilydžiusiu ir nuvarvėjusiu reginio kraštu.
Džiugios kūrybos plejadą netikėtai, bet maloniai apniaukė giliai filosofiška Viktoro Paukštelio tapyba. V. Paukštelis – pianistas, pasiekęs muzikines aukštumas ir neseniai pasukęs dailininko keliu. Menininkas, prisiminęs savo dailės pamokas vaikystėje, prieš trejus metus įstojo į Vilniaus dailės akademiją ir ėmė tobulintis pas lietuvių kilmės Izraelio dailininką Leo Ray. Jo drobės paveiktos lietuviškos dailės mokyklos ir asmeninės pasaulėžiūros, kad liūdesys – natūrali būsena, neišvengiamybė. Liūdesys jo minoriniuose paveiksluose suskamba ne dramatiškai, bet organiškai, giedrai, melancholiškai. Dvyniai pilkais veidais iš senos nuotraukos, rusiškos vestuvės, lapė futbolo vartuose, pinokių šokis – kiekviena V. Paukštelio drobė užduoda žiūrovams mįslę.
Kūrybinis alkis
Ne tiek paslaptinga, bet ne mažiau intelektuali Rimvydo Pupelio (MUTOS) kūryba. Šio amžiaus pradžioje kurti R. Pupelio darbai – nepaprastai transformuoti paprasčiausi peizažai. Namelis stovi ant kvadratinio kalno, o medžiai primena brokolius. Skaidriuose paviršiuose, danguje ir vandenyje, mirga spalvoti pikseliai. Iš spalvotų laukų žengiame į šiuolaikinę dailininko kūrybą. MUTOS etape autorius išgrynino savitą kubistinę manierą. MUTA savo paveiksluose nagrinėja ir komentuoja žmonių santykius, pasitelkdamas draugišką ironiją ir ryškias spalvas.
Scenografiją studijavęs, vaidinęs ir režisavęs, performansus inicijavęs dailininkas drobėse kuria mizanscenas. Vyras laukia skambučio, prisipila vyno taurę, ir kantrybės taurė jau pilna. Kiek kitokiu, chaotiškesniu, stiliumi nutapomi gėlių pardavėjai, o rožyno žaidimai vyksta griežtai geometriniu ritmu. Nors šis dailininkas sakėsi turįs du stilius, man rodos, kad taip, kaip ir neišvardijamą galybę kūrybinių veiklų, jis turi ir nesuskaičiuojamą daugybę kubistinių atmainų. Visi jo paveikslai tuo pat metu ir akimirksniu atpažįstami, ir kardinaliai skirtingi. Tai – vietoje nenustygstantis, eksperimentuoti nenustojantis menininkas.
Kūrybines klajones užbaigia Raimondos Jatkevičiūtės-Kasparavičienės tapyba. Šios keramikės drobės galėtų būti apibūdintos poetinio realizmo terminu. Jos paveiksluose laikas atrodo sustojęs arba vos slenkantis, vos velkantis kojas. Visiškai realioje situacijoje, interjere ar kitokiame vaizde autorė pastebi paslėptą prasmę, daugtaškį, tvirtos žemės po kojomis, realybės trūkį ir subtiliai tai perteikia. Čarlis Čaplinas palaiko jai kompaniją, moters nugara spinduliuoja egzistencinį nerimą, Bostono tilto griežtos linijos spraudžia į rėmus, paliktos kėdės – tyla prieš audrą, bala – portalas į paralelinį pasaulį. Žvelgiant į jos drobes apima jaukus baugulys, kažko laukimas, nuojauta, kad esi stebimas. Atmosferinė R. J. Kasparavičienės tapyba šaltomis, metališkomis spalvomis kelia žiūrovui paradoksaliai malonios, nors ir šiurpulio pilnos, vienatvės pojūtį.
Skubu ir aš po tokio gausaus meno patiekalų švediško stalo pabūti vienatvėje. Kitaip nei maistas kūnui, penas sielai suvartojamas po truputį, netikėtai, skirtingomis porcijomis pagal poreikį ir aplinkybes. Štai po tokios sočios kultūrinės vakarienės praėjus daugiau nei savaitei, rašydama šį tekstą, iš naujo pajutau kiekvieno autoriaus pagamintų estetinių, intelektinių patiekalų skonį. Ir visai nenumatytai receptorius sudirgino tokie vizualiniai ir idėjiniai ingredientai, kurių iš pradžių net nepastebėjau patiektų.
„Meno degustacija“ – tai renginys, kuris prisotina dvasią ir paragina maitinti ne tik kūną, bet ir sielą, pripildyti ne tik šaldytuvą, bet ir tuščias sienas. |