| Резюме: |
Tarsi problemų dar būtų negana, Europos Sąjungai pagalį į ratus įkišo mažutė regioninė vyriausybė – Belgijos Valonijos regionas neseniai blokavo CETA susitarimą su Kanada. Ir tik šį ketvirtadienį, jau po to, kai jau buvo atšauktas ES ir Kanados viršūnių susitikimas sutarčiai pasirašyti, valonai nusileido ir sutarčiai pritarė. Pasak „Deutsche Welle“ korespondento Briuselyje Berndo Riegerto, priežasčių, kodėl viskas klostėsi būtent taip, yra įvairių.
Durti pirštu į maištinguosius valonus ir visą kaltę dėl CETA susitarimą supančios dramos suversti tvirtai socialistinių principų besilaikančiam regionui – reiškia situaciją suprasti tik iš dalies. Europos Komisija, valstybės narės, Belgija ir net pati Kanada yra iš dalies kaltos dėl tokios nesėkmės.
Valonai, kurie jaučiasi atstumti tarptautinių korporacijų, jau prieš metus tiek Belgijos vyriausybei, tiek su Kanada besiderantiems Europos Komisijos nariams leido suprasti, kad turi priežasčių nerimauti. Praėjusį balandį Valonijos parlamentas balsavo prieš CETA. Būtent tada Belgijos ministras pirmininkas kartu su Europos Komisija turėjo susizgribti ir imtis visų priemonių, kad valonų pasipriešinimas būtų numalšintas. Tačiau susizgribta nebuvo. ES ir Kanados viršūnių susitikimo data jau buvo nustatyta, o susijusios valstybės tik ramiai stebėjo įvykius iš šalies.
Reikalavimai mainais į pritarimą
Iki suplanuoto susitarimo pasirašymo likus vos kelioms dienoms, staiga visi nustebo, kad valonai tebesilaiko savo pozicijos. O pastarieji tik dar tvirčiau pasijuto, matydami, kokius reikalavimus mainais į pritarimą kelia kitos valstybės narės: Rumunija ir Bulgarija užsimojo savo piliečiams išrūpinti bevizį režimą, Vokietija pareikalavo įtvirtinti nuostatas, pagal kurias ji galėtų pasitraukti iš CETA, jei šalies teismai netikėtai aptiktų iš maišo kyšančią ylą.
Vokietijos centro kairioji Socialdemokratų partija sumanė CETA, TTIP ir apskritai visus pasaulinės prekybos reikalus paversti savo kampanijos dalimi, taip paskatindama panašia kryptimi mąstančią socialistinę Valonijos vyriausybę išbandyti savo laimę.
Vokietijos kanclerės Angelos Merkel krikščionims demokratams giminingos konservatyvios Krikščionių socialinės sąjungos galva Horstas Seehoferis rėžė, esą derybose dėl CETA turėtų būti atsižvelgiama tik į nacionalinių parlamentų balsą.
Pasak B. Riegerto, šioje vietoje paminėtina ir įmantri Belgijos politinė struktūra, kurioje, priimant sprendimus dėl tarptautinių susitarimų, neįprastai daug kas priklauso nuo regioninių parlamentų valios. Kad ir kaip ten būtų, tai neturėtų pernelyg stebinti nei Belgijos ministro pirmininko, nei Briuselyje įsikūrusios Europos Komisijos. Tai, kad pastaraisiais dešimtmečiais šalyje buvo vykdomos valstybinės reformos, ir tai, kad Belgijos federacinė struktūra yra ne iš paprastųjų, yra žinoma visiems, kas nori žinoti.
Be kita ko, dar egzistuoja Belgijos rytinėje dalyje susikoncentravusios vokiškai kalbančiųjų mažumos, kurią sudaro apie 70 tūkst. žmonių, klausimas. Jie taip pat nenori tvirtinti CETA, tačiau jų premjeras, Oliveris Paaschas, mėgina slėptis už valonų nugaros. Galbūt vokiškai kalbančioji bendruomenė vis dar turi tam tikrų pastabų Briuselyje įsikūrusiai centrinei vyriausybei? Tai nebūtų didelė staigmena, ypač atsižvelgiant į tai, kad dabar, paskutinę minutę, jau ir Briuselio regionas atsisakė ratifikuoti CETA.
Vis dėlto, kaip nurodo B. Riegertas, Kanada irgi yra padariusi klaidų. Dalyvaudama derybose, ji pernelyg pasikliovė Europos Komisija ir nepakankamai įvertino individualius 28 valstybių narių interesus. Dabar Kanados ekspertai jau suprato, kad derėtis su ES reiškia derėtis su 28 atskiromis šalimis. Ir susitarti reikia su jomis visomis atskirai, o ne su ES kaip visuma.
Europos Sąjunga – neveiksni?
Dėl CETA vykstanti drama rodo Europos Sąjungos galimybių ribas. Paaiškėjo, kad vienybė, kurios taip reikia, yra pernelyg sunkiai pasiekiama ir itin lengvai pažeidžiama. Derėdamasi su Jungtinėmis Valstijomis (dėl TTIP) ar su Japonija, ES turės susigalvoti geresnę strategiją. Valstybės narės ir regionai į šį procesą turės būti įtraukti anksčiau. Tai padaryti nebus lengva, bet ir išvengti to nepavyks.
Žiūrint ir iš išorės, ir iš vidaus, ES atrodo nebesugebanti vykdyti savo funkcijų. Net ir ištikimiausi ES idėjų puoselėtojai dažnai savęs klausia, ar blokas vis dar veiksnus, jei net savo viduje nesugeba apginti to, kas priklauso jo pagrindinei kompetencijai – prekybos ir vidaus rinkos.
B. Riegertas įsitikinęs, kad CETA susitarimo įklampinimas erzina daugelį. Tačiau, pasak jo, tai ne pasaulio pabaiga. Juolab, ne visų prekybos susitarimų pabaiga. Abi šalys vis dar turi plačių ekonominių interesų, susijusių su šiuo susitarimu. Pasirašymo etapas dar nebaigtas. Svarbiausias uždavinys – CETA ratifikavimas Europos Parlamente, 28 nacionaliniuose parlamentuose ir kai kurių valstybių regioniniuose parlamentuose (įskaitant Valonijos) – dar prieš akis. Štai tada galimybę pasisakyti gaus ir Saro kraštas, ir Saksonija, ir kitos Vokietijos žemės, mat šios šalies federaciniai vienetai taip pat dalyvauja ratifikavimo procese.
CETA atspindi Europos Sąjungoje tvyrančias nuotaikas
Pasak B. Riegerto, susidaro toks įspūdis, kad valonai paprasčiausiai atvirai deklaruoja tai, ką daugelis Europos Sąjungoje jaučia, bet nedrįsta apie tai užsiminti. Nerimaujama dėl pasaulinės prekybos ir pasaulinės ekonomikos veiklos padarinių. Vis garsiau skamba renacionalizacijos idėjos. Britanijos sprendimas trauktis iš ES galbūt tėra dabartinės niūrios atmosferos atspindys.
Vokietijos populistai – ir iš dešinės, ir iš kairės – kyla prieš laisvąją prekybą ir ES. Nyderlanduose įvykęs referendumas dėl ES ir Ukrainos partnerystės susitarimo, nacionalistų sėkmė Austrijos prezidento rinkimuose, Vengrijos nepakantumas imigrantams – tai dar keli šios lojalumo krizės simptomai.
Netrukus laukia dar vienas balsavimas ir galbūt dar vienas kirtis – Italijoje rengiamas referendumas dėl konstitucinės reformos. Taip bent bus užrašyta ant balsavimo lapelio. O iš tikrųjų referendumas atspindės tai, ar žmonės pasitiki Europos Sąjunga, ar ne, ko ir tikisi ministro pirmininko Matteo Renzio oponentai.
|